Trispalvė papūginė amadina (Erythrura tricolor)

Patinėlis

Patelė

Pristatau dar vieną savo kolekcijos porelę – trispalves papūgines amadinas.

Daugeliui besidominčių smulkiaisiais paukščiais gerai žinoma raudongurklė ir mėlyngalvė amadinos. Trispalvė papūginė amadina – artima jų giminaitė, tačiau šiek tiek kitokia.
Įdomu, kad ji, nors ir nėra kažkokia labai egzotiška, tačiau net ir rimtose svetainėse nėra platesnių aprašymų, dažnai būna tik paminėta, neretai ir visai nepelnytai užmirštama.
Tradiciškai pradedame nuo pavadinimo.

Taigi, kaip jas vadina kiti, artimesni ar tolimesni kaimynai?

čekai: amada zelenomodrá (žaliai mėlyna amadina);

danai: Blågrøn Papegøjeamadine (mėlynai žalia papūginė amadina);

anglai: Forbes Parrot Finch Sunda Parrotfinch (Sunda - sundų tautos valstybė, egzistavusi vakarų Javoje nuo 670 m.), Tanimbar Parrotfinch (Tanimbaras – salų grupė Indonezijoje), Three colored Parrot Finch, Timor Parrotfinch (Timoras – Indijos vandenyno sala);

ispanai: Diamante Tricolor (trispalvė amadina), Pinzón Loro Tres Colores (trispalvė papūginė amadina)
          estai: türkiis-roheamadiin (turkio-žalioji amadina);

suomiai: Sundanparatiisipeippo (Sundo rojaus amadina);

prancūzai: Diamant tricolore (trispalvė amadina);

italai: Diamante tricolore (trispalvė amadina);

latviai: Erythrura tricolor (braliukai visai be fantazijos :));

olandai: Blauwgroene papegaaiamadine (mėlynai žalia papūginė amadina), Tanimbarpapegaaiamadine (Tanimbaro papūginė amadina);

lenkai: papuzik blekitny, papuzik błękitny (žalsvai mėlyna papūginė (amadina));

rusai: Трёхцветная попугайная амадина (trispalvė papūginė amadina);

slovakai: amada zelenokrídla (žaliasparnė amadina);

švedai: Trefärgad papegojamadin (trispalvė papūginė amadina).

Ir kokios gi peršasi išvados? Man pasirodė įdomu, kad ne visos tautos mato (arba kreipia dėmesį) į raudoną uodegą. Dažnai paminėtos tik žalia ir mėlyna spalvos. O slovakai net ir mėlynos nemato :). Tie, kas pavadino paukčius pagal jų geografinį paplitimą, taip pat atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Salų Indonezijos regione galybė. Vien Tanimbaras sudarytas iš 65 salų, Timoras priklauso dviem valstybėms ir panašiai. Įdomi bene dažniausiai internete sutinkama angliškojo pavadinimo versija "Forbes". Ilgokai teko pavargti, kol atradau, iš kur toks pavadinimas . Pirmiausia, žinoma, tikėjausi rasti kažkokį geografinį pavadinimą, deja, viskas, pasirodo, kiek kitaip. O istorija tokia: 1890 m.  vienas Britų gamtos istorijos muziejaus žinovas R. Bowdler Sharpe  nusprendė, kad  Erythrura tricolor vienas pavyzdys "visiškai kitoks" negu kiti . Taigi, tą paukštį jis pavadino Erythrura tricolor forbesi porūšiu, taip pagerbdamas žinomą ornitologą  Forbes. Tiesą pasakius ,pats Forbes neturėjo nieko bendro su tuo paukščiu. R. Bowdler Sharpe pažymėjo šiuos suaugusio patino skirtumus:
"Erythrura tricolor - viršus žalias, galva mėlynos spalvos, kuri išplinta į  kaklą ir pečius.
Erythrura tricolor forbesi - panašus į Erythrura tricolor, bet jo užpakalinė galvos dalis žalia kaip ir nugara, be jokio mėlynumo ant kaklo, nugaros ir sparnų." Tokio skirstymo į du porūšius vėliau buvo atsisakyta, tačiau pavadinimas "Forbes" ir toliau vartoja ornitologai ir paukštininkai . Galbūt taip tiesiog patogiau dėl žodžio trumpumo.

Na ką, laikas persikelti prie aprašymo. Štai ką rašo patyrę paukštininkai.

Porūšiai. 

Porūšių nėra žinoma.

Geografinis paplitimas. 

Tanimbaro ir jas supančios salos (Indonezija) - Babaras, Damaras, Romangas, Vetaras ir Timoras.

Natūrali aplinka. 

Miškingi kalnų šlaitai, žolynai ir bambukų  tankumynai. Taip pat sutinkamos netoliese kultivuojamų teritorijų.

Apibūdinimas. 

Ilgis: 9-10 cm. 

Patinėlis: kakta, žandai, gurklys ir krūtinė – gilios kobalto mėlynumo spalvos. Spalva šviesėja ir įgauna žalsvą atspalvį pereinant prie pilvo ir pauodegio. Viršutinė kūno dalis pradedant nuo sprando – švelniai žalia. Uodega ‑ raudona. Akys – rudos, o snapas ‑ juodas. Kojos šviesiai gelsvos spalvos. 

Patelė: spalvos panašios į patino, tik blankesnės.

Laikymo sąlygos.

Trispalvės papūginės amadinos yra vienos iš smulkiausių Erythrura genties atstovių. Jas gana paprasta laikyti ir veisti, jei laikomasi tam tikrų taisyklių. Jos mėgsta kokybišką sėklų mišinį, minkštą maistą, žalumynus ir, kartais, vaisius. Maniškės dievina agurkus. Tą pažymi ir kai kurie kiti veisėjai. Pageidautina duoti gyvo maisto, nors tai ir nėra būtina sąlyga sėkmingam veisimui. Šiems paukščiams būdingas polinkis tukti, o tai dažnai būna nesėkmingo bandymo veisti paukščius priežastimi. Dauginimuisi siūloma porelę perkelti į atskirą narvą. Lizdui tinkamiausia pusiau atvira dėžutė. Abu partneriai uoliai konstruoja lizdą. Baigtas lizdas paprastai būna kupolo formos. Labiausiai naudojama lizdo medžiaga – kokoso plaušai. Paprastai lizdas susukamas per 1-2 dienas ir netrukus jame padedamas pirmasis kiaušinis.

o       Vadų per metus: 3 

o       Kiaušinių: nuo 3 iki 6 

o       Perėjimas: 13-14 dienų 

o       Apsiplunksnavimas: 21-23 dienos 

o       Atjunkymas: po 3 - 4 savaičių 

Jaunikliai įgauna suaugėlių spalvas po 4-6 mėnesių. Lytiškai subręsta po 6 mėnesių. Tokio amžiaus paukščius jau galima poruoti ir leisti jiems daugintis kiaurus metus. Šios puikios papūginės amadinos ves ir pačios augins vadą po vados be jokio vargo.

Mutacijos: 

o       Pastelinė;

o       Jūros žalumo;

o       Margoji;

o       Juodaakė geltonoji;

o       Lutino (mutacija, kuomet visiškai nėra melanino);

Taigi, čia pateikiau daugiausiai svetimą išmintį. Tikiuosi, kad per mėnesį kitą jau atsiras ir savosios.