Šiandien nusprendžiau sužieduoti du rausvauodegių rubininių astrildų jauniklius. Vienas jų lizdą paliko vakar, kitas užvakar. Atrodo jau pramoko skraidyti, tačiau dar ne tiek, kad būtų sunku pagauti, taigi, pats laikas.
Pirmiausiai šiek tiek apie žiedavimo prasmę. Mano manymu žiedavimo tikslai iš principo gali būti du.
Pirmasis - paukščių savininkui lengviau atskirti paukščius, ypač, kai jie laikomi bendrame voljere. Paprastai veisėjai veda vienokius ar kitokius užrašus, todėl kiekvienas paukštelis turi savo istoriją. Kita vertus tai labai imponuoja pirkėjui, nes kartu su paukšteliu galima gauti visą jo "CV".
Antrasis tikslas - sudaryti rimto, patikimo pardavėjo įvaizdį uždedant paukščiui kažką panašaus į "prekės ženklą".
Kadangi tikslai skirtingi, tai ir juos pasiekti naudojamos skirtingos priemonės. Pirmąjam tikslui pasiekti visiškai nebūtina naudoti žiedus su užrašais, arba spalvomis koduoti gimimo metus ir panašiai. Vienintelis tikslas - kad paukščių būryje rastumėte tą vienintelį, kurio tuo metu reikia. Tam tikslui aš naudoju plastikinius žiedelius, su prapjautu šonu. Juos galima paukščiui uždėti bet kada. Kuo vėliau, tuo geriau - mažesnės galimybės traumuoti paukščiuką. Taip pat šiuos žiedus galima nuimti. Privalumai - labai lengvi, lengvai uždedami, labai pigūs, tą patį komplektą galima naudoti metų metais kol pabaigsite žiedelius. Trūkumai - literatūroje minima, kad tokių žiedų praskyrime kartais įsispraudžia įvairūs lizdo plaušai ir paukštis gali susižeisti arba net žūti. Kitas trūkumas - pirkėjas gavęs paukštį su tokiu žiedu turi patikėti tuo, ką sako pardavėjas, nes žiede nėra užkoduota jokios informacijos.
Antrojo tipo žieduose įrašyta informacija apie paukščio gimimo datą, šalį ir kodą, pagal kurį galima sužinoti kas yra veisėjas. Šie žiedai yra uždari, uždėti juos įmanoma, kol jaunikliai yra labai maži, o jiems paaugus nuimti žiedo nebeįmanoma. Šių žiedų privalumas - labai sunku (bet, deja, įmanoma) falsifikuoti žiede užkoduotą informaciją. T.y. mažiau rizikuojama perkant paukštį iš nepažįstamų pardavėjų. Trūkumai - žiedai užsakomi pagal individualius užsakymus, todėl brangūs, praėjus metams likusių žiedų naudoti nebegalėsite ir reikės užsakinėti naujus, tokie žiedai nepadeda atskirti paukščių, nes jie skiriasi tik užrašais, kuriuos įskaityti kartais sunku net ir pagavus paukštį. O žiedo spalva paprastai reiškia metus. Na ir didžiausias trūkumas - žiedai dedami vos kelių dienų jaunikliams, todėl reikia didelio įgudimo, kad paukščiukas nenukentėtų. Be to savininkas traukdamas paukščiukus iš lizdo visada rizikuoja juos prarasti, nes tėvams tai yra didelis stresas. Sunku objektyviai palyginti šiuos du variantus. Aš pasirinkau pirmąjį. Nusipirkti 100 vnt. dvidešimties spalvų žiedelių kainavo vos 15 litų, po ketvirto-penkto sužieduoto paukščiuko atsiranda kažkokie įgūdžiai ir darbas einasi visai greitai.
Taigi, grįžtu prie šiandieninės procedūros. Žemiau pabandžiau keliomis nuotraukomis parodyti kaip vyksta žiedavimas.
Pirmiausiai reikia pasiruošti viską, kas bus reikalinga žiedavimui, nes, kai jau paukščiukas spurdės saujoje, bus nebe laikas kažko ieškoti. Ruoštis daug nereikia. Svarbu uždaryti langus, pasirinkti norimos spalvos žiedelius ir pasiruošti žiedelių praskyrimo įrankį. Pastarąjį pasidariau iš paprasčiausios sąvaržėlės, ir kol kas neplanuoju nieko tobulinti. Geriausia iš karto užmauti žiedelį ant minėto laikiklio, bet man pačiam labai dažnai tenka tai daryti iš naujo, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių žiedelis nusmunka ir tenka jį uždėdinėti jau turint rankoje paukštį.
Štai tokios "nesėkmėlės" pavyzdys - paukščiukas jau rankoje, o žiedelį tenka iš naujo praskyrinėti.
Antrasis etapas: paukščiuką saujoje reikia kažkokiu būdu apversti aukštielninką, nes kitaip bus sunku prieiti prie kojyčių. Tai viena iš sudėtingiausių procedūrų. Kai kurie paukščiukai taip įnirtingai ginasi, kad kaip juos besukiotum jie ir vėl atsiduria sau įprastoje pozoje.
Trečiasis etapas. Paukščiukas jau apverstas, bet jo kojytės pritrauktos ir tokioje padėtyje žiedo neuždėsite. Tenka pirštais ištiesti kojytę ir tokioje padėtyje ją fiksuoti. Kad tai neatrodytų paprasta priminsiu, kad ir paukštį ir jo ištiestą koją tenka laikyti ta pačia ranka. :)
Ketvirtoji procedūra. Žiedelis atsargiai nustumiamas nuo laikiklio. Labai pasiseka, jei tuo atsakingu momentu paukštis nesuspurda, nes čia reikia ypatingo tikslumo. Nieko baisaus, jei žiedas neapgaubė kojos ir nukrito - pakartosite procedūrą iš naujo. Blogiau, jei jo briaunos suspaudė kojytę. Tuomet jau reikia greitai spręsti ar žiedą stumtelėti taip, kad kojytė atsidurtų žiede, ar geriau jį nuimti ir bandyti iš naujo. Žiūrėkite kaip paukščiui geriau.
Na va, ir visos operacijos atliktos. Paleidžiame astrilduką į voljerą ir imamės kito.
Štai ir antrasis su žiedu.
Beje, astrildukai gavo ir vardus: Mindaugas (baltu žiedu) ir Mindaugėlis (violetiniu žiedu). Sunku patikėti, bet tie vardai atsirado visai ne dėl to, kad žiedavimas vyko per "mindaugines", o dar diena anksčiau, nes astrildukai labai jau išdidžiai tupėdavo bliūde su grūdais. Tokią laikyseną nebent galima palyginti su Karaliumi Mindaugu sėdinčiu soste prie Nacionalinio muziejaus. :)
