Apie ką šis tinklaraštis?

Lotyniškas žodis Estrildidae lietuviškai verčiamas astrildiniai - žvirblinių būrio paukščių šeima, kurios atstovai dažnai laikomi namuose. Juos renkasi:
- tie, kas patys, o dar dažniau jų kaimynai, nepakelia papūgų keliamo triukšmo;
- tie, kas neturi vietos laikyti stambesnių paukščių;
- tie, kuriems kanarėlių balso nepakanka, o norisi paganyti akis ir į įvairesnių spalvų plunksnas.
Na, ir žinoma "maniakai", kurie tiesiog turi kažką laikyti, kad išgyventų.
Šį tinklaraštį pirmiausiai kūriau sau, kad galėčiau sukauptą patirtį turėti vienoje, iš bet kur prieinamoje vietoje, kad nereikėtų visiems smalsautojams kartoti vis tuos pačius atsakymus į kylančius vienus ir tuos pačius klausimus, o pakaktų nusiųsti vieną nuorodą.
Na, o jei ta patirtis pasirodytų įdomi ir kitiems, netyčia čia užklydusiems lankytojams prašom, negaila :)

2011-05-08

Astrildų lizdas


Šiame straipsnelyje panagrinėsime kaip gi atrodo astrildų lizdelis. Kaip jis atrodo iš išorės visi žinome – iš bambuko juostelių supintas arkinis lizdas, kurį rasime bet kurioje Europos parduotuvėje arba turguje. O va kas jo viduje ne visi žinome. Vieniems dar neteko patirti savo augintinių perėjimo džiaugsmo, kiti tiesiog apie tai nesusimąstė ir po perėjimo švystelėjo lizdo turinį į šiukšliadėžę.
Taigi, jaunimas jau supasi ant šalelių, lizdas laisvas galima jį kiek ir pakedenti. Kiek įmanydamas atsargiau iškrapštau turinį stengdamasis kuo mažiau pažeisti pradinę formą. Iš karto pastebiu, kad lizdas sudarytas iš trijų – keturių sluoksnių. Nuiminėju juos po vieną ir apžiūrėjęs fotografuoju. Iš kur tie sluoksniai? Spėju, kad kiekvienas sluoksnis susidaro taip: paukščiai sukdami lizdą labai intensyviai neša medžiagą ir ją kloja jiems vieniems suprantama tvarka, tačiau artėjant vakarui procesas aprimsta. Medžiaga į lizdą nebenešama, o tik tvarkoma. Tokiu būdu supinamas pirmas „blynas“. Kitą rytą ant gerai suvelto „blyno“ vėl klojami šapeliai ir istorija kartojasi. Vakare vėl turime naują „blyną“, kuris nėra gerai sukabintas su pirmuoju. Trečią dieną – trečias „blynas“. Taip susidaro tarsi medžio rievės rodančios kiek dienų buvo suktas lizdas. Jei ši mano teorija teisinga, tai mano astrildos pirmąją dieną į lizdą atnešė ir be tvarkos sumetė keletą žolių stiebų ir bulvinio maišo siūlų, ir tik antrąją pradėjo rimtai sukti lizdą. Po antrosios dienos lizdas atrodė maždaug toks, kaip matosi nuotraukoje.

Panagrinėkime kas jame matosi. Dešiniajame apatiniame kampe matosi pirmąją dieną sunešti siūlai. Centre matosi antros dienos darbo rezultatai. Pagrindinė panaudota medžiaga – kokoso plaušai ir maišo siūlai. Jų prinešta maždaug lygiomis dalimis ir viskas gana standžiai suvelta. Taip pat matosi nemažai plunksnų. Panašu, kad kruopščiai buvo surenkamos visos astrildoms pasiekiamos plunksnos. Įdomu, kad lizde nebuvo jokių minkštų pūkų, o tik standžios sparnų plasnojamosios ir uodegos plunksnos.
Po trečios dienos lizdas šiek tiek kitoks.

Matosi, kad jau daug mažiau panaudota kokoso, o daugiau maišo siūlų. Be to siūlai ne šiaip sumesti, o kruopščiai snapais sukedenti, „papūsti“. Tokie siūlai daug minkštesni ir labai gerai sukimba vieni su kitais. Vėl matosi plunksnų. Šį kartą iš kažkur atsirado ir baltų. Matyt kažkokiu būdu pateko plunksnos iš pagalvių :).
O čia jau paskutinis, ketvirtas sluoksnis. 

Jame vėl vyrauja kokoso plaušai. Žinoma, ir vėl neužmirštos plunksnos. Taip pat atsirado popierinių servetėlių skiautės. Turiu prisipažinti, kad ankstesniuose sluoksniuose jų ko gero nebuvo tik todėl, kad į narvą jų nebuvo įdėta. Todėl jos liko tik paskutiniame sluoksnyje.
Na, o bendras įspūdis toks, kad astrildos vis tik nėra labai kruopščios architektės. Lizdas susuktas ne itin išradingai. Didžioji dalis plaušų susukta toje pusėje kur yra lizdavietės landa. Tuo tarpu lizdavietės nugarėlė vietomis iš viso nepridengta jokia medžiaga ir lieka tik vėjo perpučiama skylėta sienelė.
Tai štai kokiuose namuose gimsta astrildų jaunikliai. :)