Na, matyt jau laikas papasakoti apie pirmuosius astrildų džiaugsmus. Kol dar nebuvo rezultatų, nesinorėjo užbėgti įvykiams už akių. Tačiau dabar, kai iš lizdelio girdisi vis aršesnis maisto reikalavimas, matyt jau laikas papasakoti apie viską nuo pradžių.
Taigi, pradžia buvo padaryta vasario 28 dieną, kai buvo visiškai pabaigtas voljeras ir astrildų porelė iškeliavo į jį. Sąlygos joms ten kaip sanatorijoje - galimybė pasirinkti vieną iš keturių skirtingų konstrukcijų lizdų, 1,5 kvadratinio metro gyvenamasis plotas, yra ir saulutės, ir šešėlio, ir jokių įkyrių kaimynų.
Žinoma, kad apsiprasti ilgai nereikėjo. Jau po poros dienų buvo pasirinktas pintas bambukinis skliautinis lizdas, kabantis ramiausiame ir tamsiausiame voljero kampe. Beje, jei būčiau paukštis, būčiau taip pat pasirinkęs būtent tą lizdą.
Štai koks šaunus astrildų pasirinkimas
Trejetą dienų daugiausia patinėlio pastangomis lizdas buvo aktyviai sukamas. Iš ko jis ten susuktas, parašysiu ir parodysiu vėliau, kai jauniklių jame nebebus, tada planuoju jį kruopščiai išnagrinėti :). Na, bet jau dabar aišku, kad į vidų prinešta storokų žolių stiebų. Va čia mūsų nuomonės išsiskyrė - jei aš būčiau paukštis, į lizdą tempčiau gerokai minkštesnius dalykus. Bet, tikėkimės, jie žino ką daro.
Jau kovo 5 d. pastebėjau, kad abu paukščiai dienomis daug laiko praleidžia kartu tupėdami lizde ir tik vakarais išlenda nakvoti ant šakos. Panašu, kad tai buvo kiaušinių dėjimo metas, nes jau kovo 8-ąją (kaip simboliška!) patelė jau ir nakčiai liko lizde. Jei tikėti literatūra, perėti pradedama padėjus 3-ią arba 4-tą kiaušinį.
Jaunoji mamytė
Čia turbūt reikia paaiškinti, kodėl spėlioju, o ne paprasčiausiai pasižiūriu. Priežastys kelios. Pirmiausia, tai ankstesnis astrildų bandymas perėti narve baigėsi fiasko - dėjo kiaušinius vieną po kito, o va perėti taip ir nesiryžo. Panašu, kad literatūroje sutinkami perspėjimai apie šių paukščių jautrumą ne iš piršto išlaužti, taigi, šįkart stengiuosi kuo mažiau juos trikdyti. Kita priežastis - lizdelis pasirinktas tokiame šabakštyne, kur net ir prieiti sudėtinga. Na ir paskutinioji - tegu tie paukščiai tvarkosi taip, kaip jiems gamta liepia. O aš pabūsiu pasyvus stebėtojas. Ne mėsai gi auginu :).
Taigi, grįžtam į perėjimo pradžią. Kaip minėjau ji - kovo 8-ąją. Toliau viskas paprasta - skaičiuojame 13 dienų išsiritimui. Išeina kovo 21-oji. Na, turiu prisipažinti, jau kovo 19 vis daugiau laiko pradėjau leisti prie voljero - gal ką išgirsiu. Namiškiai patyliukais jau ir šaipytis pradėjo, kad, jei įmanyčiau, tai ir pats tūpčiau ant kiaušinių...:) Deja, nieko neišgirdau nei 20, nei 21 nei 23 d. Apėmė šioks toks nusivylimas... Na, bet nusprendžiau dar savaitėlę palaukti ir tik tada atlikti reviziją. Šiokių tokių įtarimų sukėlė pasikeitęs paukščių elgesys - praėjus dviem dienoms po tariamo ritimosi, patinėlis, ik tol nakvodavęs ant šakos, tolokai nuo lizdo, tą naktį liko viduje. Liko ir kitą naktį. Be to, pastebėjau, kad paukščiai staiga "pamėgo" daigintas sėklas ir kiaušinį. Mėgo juos ir anksčiau, bet dabar ėmė tiesiog dievinti.
Pirmą kartą kažkokių įtartinų cyptelėjimų išgirdau kovo 24 d., t. y. kai pirmiesiems paukščiukams turėtų būti jau trys dienos. Bet nurašiau viską haliucinacijoms dėl to didelio noro ir laukimo. Na, bet dar po poros dienų abejonių neliko. Vis stipriau ir stipriau kažkas lizdo viduje kovojo už savo teises. Iš gailaus, tylaus maldaujančio cypsėjimo palengva viskas peraugo į garsų reikalaujantį žviegimą (kito žodžio nerandu). Kol kas sunku pasakyti ar ten vienas jauniklis ar daugiau - vienu metu girdisi tik vieno "revoliucionieriaus" balsas, bet ar vis to paties - neaišku. Na ką, skaičiuojame - lizdą paukščiai turėtų palikti po išsiritimo praėjus šešioms savaitėms. Tai - gegužės 2 d. Žinoma, iki to laiko gali daug kas įvykti, bet pradžia gera ir patirtis įdomi.
Na, o dabar tėveliai labai stengiasi - kuo greičiau palesti ir vėl lėkti į lizdą. Tiesą pasakius, patelė čia kruopštesnė - patinėlis randa laiko dar ir pagiedoti, o jai belieka pūkštelėti trumpam į vandenį, ir tiek to malonumo.
Maudynės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą