Apie ką šis tinklaraštis?

Lotyniškas žodis Estrildidae lietuviškai verčiamas astrildiniai - žvirblinių būrio paukščių šeima, kurios atstovai dažnai laikomi namuose. Juos renkasi:
- tie, kas patys, o dar dažniau jų kaimynai, nepakelia papūgų keliamo triukšmo;
- tie, kas neturi vietos laikyti stambesnių paukščių;
- tie, kuriems kanarėlių balso nepakanka, o norisi paganyti akis ir į įvairesnių spalvų plunksnas.
Na, ir žinoma "maniakai", kurie tiesiog turi kažką laikyti, kad išgyventų.
Šį tinklaraštį pirmiausiai kūriau sau, kad galėčiau sukauptą patirtį turėti vienoje, iš bet kur prieinamoje vietoje, kad nereikėtų visiems smalsautojams kartoti vis tuos pačius atsakymus į kylančius vienus ir tuos pačius klausimus, o pakaktų nusiųsti vieną nuorodą.
Na, o jei ta patirtis pasirodytų įdomi ir kitiems, netyčia čia užklydusiems lankytojams prašom, negaila :)

2011-06-04

Amarantų lizdas


Betvarkydamas paukščių voljerą prisikasiau iki amarantų lizdelio, kurio buvimo vietą nujaučiau seniai, tačiau nelindau, kol turėjau vilčių, kad jame kas nors gali perėti. Tačiau, netikėtai kritus amarantų patelei, lizdelio kabojimas nebeteko prasmės. Taigi, su dideliu smalsumu atsargiai iškrapščiau jį iš sunkiai prieinamų tankumynų. Įdomu, kad lizdelis susuktas, jei galima taip pasakyti, natūralioje aplinkoje – paukščiai nepasinaudojo nei viena dirbtinės lizdavietės konstrukcija, o lizdą įspraudė tarp nendrių kuokšto, šakų ir voljero sienos. Išimti lizdą nebuvo sunku – jis niekaip nebuvo pritvirtintas prie šakų.
Taigi, pradedame preparavimą. Pirmiausiai pažiūrim, kaip gi jis atrodo iš išorės. Forma tikrai įdomi. Primena didžiulio vikšro kokoną, su skylute šone. O gal panašus į suvystytą vaikiuką, tik angoje trūksta veidelio :). 

Nežinau, ar tai klasikinė amarantų lizdo forma, ar ji tiesiog pritaikyta prie vietos, kurioje jis buvo susuktas. Tikiuosi, kada nors gausiu atsakymą į šį klausimą.
Per lizdo angą matosi, kad „kokono“ išorė susukta iš gruboko šieno, o vidus išklotas minkštute vilna. Na, daugiau nieko įdomaus išorėje, lendame į vidų. Praplatinu angą stengdamasis nesuardyti lizdo struktūros. Atsiveria jo vilnonis vidus. 

Įdomu, kad viduje minkštai išklotas ne tik guolio dugnas, bet ir šonai, lubos. Žodžiu, visa sfera „apšiltinta“. Matyt gerbiamo premjero būsto renovavimo skatinimo idėjos pasiekė ir paukščių pasaulį. :) Jei rimtai, tai toks paukščių kruopštumas rengiantis naujos kartos atėjimui į pasaulį imponuoja. Tačiau šioks toks šaukštas deguto – išmatos lizdo viduje. Jame niekada nebuvo perėta, reiškia išmatos yra tėvų. Tai, žmogiškuoju supratimu, jau – nevalyvumas. Negi sunku bent jau uodegą iškišti laukan? :)
Išimu „vilnonę“ dalį. Dabar jau lizdas man primena nebe kokoną, o ledus Baltija... Atsiveria antras sluoksnis, susuktas beveik vieni iš maišo siūlų ir kokoso plaušų.

Jie ne tokie minkšti, kaip vilna, bet daug minkštesni negu lizdo pradžiai panaudoti sausų žolių stiebai. Kitaip sakant lizdas labai aiškiai suktas iš trijų sluoksnių: žolių stiebai, maišo siūlai ir kokosas, ir vilna. Gal reikėtų patikslinti, kad vilna aš vadinu manguto (toks žvėrelis panašus į lapę) kailio plaukus, kuriuos nukirpęs pabandžiau pasiūlyti paukščiams. Amarantai su didžiuliu entuziazmu priėmė šį pasiūlymą ir panaudojo lizdo konstrukcijai.
Žinoma, gaila, kad lizdas taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį, bet tai – ateityje. Tuo neabejoju, beliko vienišam jaunikiui parvežti naują nuotaką „iš užjūrio“, nes kol kas neaptikau, kad kas nors šiuos paukščius veistų (o gal net laikytų?) Lietuvoje.

Trispalvės papūginės amadinos. Perėjimas, jaunikliai.


Praeitas straipsnelis apie trispalves papūgines amadinas baigėsi viltimi, kad perėjimas vyks taip, kaip rašo literatūra, t.y. - sėkmingai :). Turbūt reikia iš karto pasidžiaugti, kad taip ir įvyko. Turint galvoje, kad mano patirtis dar ne per daug nutolusi nuo nulio, o trispalvės papūginės amadinos nėra „naujokų paukštis“ ir jų veisimas turi kai kurių esminių, sunkiai valdomų subtilumų, tai – didelė sėkmė. Na, neslapukausiu, tos subtilybės – trispalvių (taupydamas vietą toliau jas taip ir vadinsiu) silpnybė – polinkis tukti, kuris vėliau trukdo joms daugintis. Kaip trukdo? Labai paprastai - fiziškai. Nutukęs patinėlis tiesiog nebegali apvaisinti patelės dėl savo pauodegės pokyčių. Čia kaip ir žmogiškosios prigimties atstovams, kurie, dėl sotaus gyvenimo, nebegali patys užsirišti batų. Šios problemos dingsta, jei tik pavyksta paukščiams pritaikyti griežtą dietą, tačiau, turint galvoje, kad mano kelių rūšių paukščiai gyvena drauge, bendrame voljere, tokios dietos praktiškai neįmanomos, tuo labiau, kad kiti paukščiai peri ir turi gauti pilnavertį maistą.
Taigi, praeitas straipsnelis baigtas po pirmųjų perėjimo dienų. Kas gi vyko toliau? Iš tikrųjų sunku nustatyti kada gi ta perėjimo pradžia. Aš sau nustačiau, kad perėjimo pradžia laikysiu pirmąją naktį, kada kuris nors iš tėvų lieka nakvoti lizde. Trispalvių patelė liko lizde balandžio 28 dienos vakare. Dieną taip pat kiaušiniai nebepaliekami, tėvai peri pakaitomis, bet naktimis lizde lieka tik patelė. Tačiau po 5-ių dienų perėjimo naktį lizde liko jau abu tėvai ir taip iki pat jauniklių išsiritimo naktimis perėjo dviese. Peri labai uoliai – dienomis beveik nepalieka kiaušinių. Vos kuriam nors iš tėvų išlindus iš lizdo palesti ar pramankštinti sparnų, antrasis tuoj pat sunerimęs pradeda švilpauti ir ilgai nedelsdamas neria į lizdą. Taip ir prabėga dvi savaitės per kurias, anot straipsnių, turi pradėti ristis jaunikliai. Suprantama, kad bijodamas prarasti tokią beveik apčiuopiamą sėkmę nedrįstu lizdo apžiūrinėti, nei kitais būdais trikdyti tėvų, todėl neturiu supratimo nei kiek kiaušinių buvo padėta, nei galiu atsakyti į klausimą, ar kas nors išsirito. Taigi, raudonu apskritimu kalendoriuje atžymėta gegužės 13-oji praeina labai kruopščiai stebint paukščius, bet ... be rezultatų. Jokių garsų iš lizdo negirdėti, nors tėvų elgesys gal kiek ir pasikeitęs – dažniau lizdą palieka abu, dažniau keičiasi, bet labai gali būti, kad tai tik didelio noro sukeltos haliucinacijos :). Jokių požymių, kad kažkas išsiperėjo nepastebėjau nei po dienos, nei po dviejų. Praėjus keturioms dienoms, jau buvau bemaž tikras, kad ši dėtis nepasisekė ir jau susitaikiau su mintimi, kad „tai nieko nuostabaus – paukščiai jauni, šeimininkas nepatyręs“ ir t.t. Tuomet ryžausi patikrinti lizdą. Kažką įžiūrėti tame šabakštyne neįmanoma nei su veidrodėliu nei kitomis prieinamomis priemonėmis, todėl ėmiausi brutaliausio, bet patikimiausio būdo, kuris vadinasi „apgraibomis“. Ir tikrai nuoširdžiai nustebau, kai grabinėdamas vieną šiek tiek įtartiną kiaušinį apčiuopiau kojytes ir sparnelius... Žinoma, apsidžiaugiau ir, kas keisčiausia, nuo tos minutės pradėjau pastebėti, kad tėvai landžioja į lizdą maitinti jauniklių, išgirdau ir garsus, kurie savo šaižumu neabejotinai skyrėsi nuo šalia kabančio nendrinukių jaunimo lizdo. Kas svarbiausia, tą pačią dieną pagal garsus nustačiau, kad lizde yra mažiausiai 2 jaunikliai.
Vis tik manau, kad jaunikliai išsirito laiku, taip sakant „pagal grafiką“ ir tik dėl tėvų polinkio slapukauti ir šalia cypsinčių nendrinukių jaunimo nepavyko susigaudyti, kad viskas vyksta „teisinga“ linkme.
Jau po 5 dienų pastebėjau, kad dienomis tėvai lizde beveik nebebūna – užsiima savo reikalais ir tik pagal jiems vieniems žinomą grafiką pamaitina jauniklius. Tuo pačiu metu suaugėliai akivaizdžiai pradėjo ieškoti vietos naujam lizdui. Tai šiek tiek kėlė nerimo, bet iš prigimties savo įsitikinimais esu artimas fatalistams, todėl nesikišau – jei jau jiems taip reikia, tegu. Jauniklių maitinimu daugiausiai užsiėmė patinėlis, o patelė, matyt, jau pradėjo kaupti jėgas naujai vadai. Man vis atrodė, kad lizdas lankomas per retai, jaunikliai maitinami nepakankamai ir radau daugybę kitų priežasčių dėl ko, jau ranka pasiekiama sėkmė galėtų išsprūsti...
Praėjus lygiai savaitei po numanomo jauniklių išsiritimo tėvai ir nakčiai nebegrįžo į lizdą. Ir vėlgi, mano supratimu per anksti... Ir iš kur tas noras vertinti viską, kas natūraliai vyksta aplinkui. Net ir paukščių gyvenimą norisi sureguliuoti taip, kaip jį supranta žmogus... Kita vertus pagarbą kelia vaizdai, kai kuris nors iš tėvų (dažniau patinėlis) kiekvieną kartą pamaitinęs jauniklius iš lizdo grįžta ne tuščiomis, o nešdamas snape jauniklių išmatas. Ir ne tik išneša jas iš lizdo, bet ir numeta toliau nuo lizdo. Galbūt aš klystu, bet manau, kad gamtoje tai turi šiokią tokią praktinę prasmę. Jei išmatos būtų metamos tiesiai po lizdu (prisiminkime, kaip atrodo siena po kregždžių lizdu!), tai, be abejonės, išmintingam plėšrūnui būtų aiškus ženklas kur surasti pūkuotus, šiltučius, skanučius kąsnelius pietums.
Na, o tėvai, nekreipdami dėmesio (ir greičiausiai net neįsivaizduodami) į mano nuogąstavimus vis mažiau dėmesio skyrė jaunikliams, o visą savo laisvalaikį leido sukdami naują lizdą. Čia ir vėl apniko „akademinės“ abejonės. Visur literatūroje rašoma, kad, šiukštu, negalima leisti paukščiams perėti be poilsio. Vienok, pažeisdamos visus „reikalavimus“, ir astrildos, ir trispalvės amadinos, dar nebaigusios auginti vienos vados puola perėti iš naujo. Pradedu galvoti, ar tai nebus eilinė „profesionalų“ sugalvota teorija. Viskas atrodo lyg ir logiškai – kiaušinių dėjimas sekina organizmą, parėjimas irgi neprideda jėgų. Tačiau pažiūrėkim iš kitos pusės. Ką darome, jei norime, kad paukštis perėtų? Geriname maistą, apšvietimą, temperatūrinius ir dienos šviesos režimus ir panašiai. Visi žinome - kol paukščiai neįgaus jėgų ir pasitikėjimo, dėties nesitikėk. Taigi, grįžtame prie antros vados. Kodėl gi tada manome, kad antrą vadą vedančiam paukščiui jau nebereikia gyvybingumo, jėgų ir stiprybės, kad jis deda kiaušinius šiaip, „iš įsitikinimų“ ir tokiu būdu eina tiesiu keliu į pražūtį? Kiek stebiu savo paukščius nepastebėjau jokių nusilpimo požymių. Greičiau atvirkščiai. Bent jau šiuo metu labai rimtai suabejojau šia teorija. Manau, kad ji laužta iš piršto ir iš principo paremta klaidingomis interpretacijomis. Teigiama, kad perėjimas atima paukščiui jėgų, todėl negalima jam leisti perėti kelis kartus paeiliui. O aš manau, kad nei vienas „protingas“ paukštis neperės, jei jis neturi sukaupęs tam reikalingų jėgų. Na, o jei jis – išimtis, „neprotingas“, tai gal nebus didelė nuodėmė, jei jam bus leista išimti savo grandį iš rūšies genofondo... (Atleiskit man už eilinį natūraliosios atrankos propagavimą).
Taigi, grįžtam prie jaunimo, vis šaižiau spiegiančio lizde. Vienuoliktąją dieną po išsiperėjimo pagaliau pavyksta bent iš tolo pamatyti jauniklius. Angoje matosi trys alkanos burnos. Tėvai jau net nebeturi galimybės patekti į lizdą. Jie kaip kokie geniai pakimba ant lizdo kraštelio prie angos ir „per slenkstį“ pamaitina niekada nepasisotinantį jaunimą. Iki šiol internete neteko aptikti trispalvių amadinų jauniklių nuotraukų, todėl buvo visai įdomu pamatyti, kad jų snapeliai pažymėti šviečiančiais taškeliais, kurie skirti tėvams, kad neapsiriktų lizdo tamsoje ir neatrytų maisto kur nors pro šalį. Kiek mačiau, tai labai panašiai atrodo guldų jauniklių snapeliai.
Kadangi naujame lizde jau aptikau kiaušinius, vis įdėmiau stebėjau, ar tėvai kartais nepamiršo pirmosios vados. Atrodė, kad jaunikliai praktiškai nebemaitinami. Tačiau kiekvieną dieną pastebėdavau, kad lizde vis dar kažkas juda. Ir nepasakyčiau, kad tas „kažkas“ rodytų savo alkį ar nepasitenkinimą maitinimo strategija. Nerimas gerokai atslūgo, kai lygiai po trijų savaičių grįžęs iš darbo pamačiau kažkokį naują padarą besisupantį ant šakelės. Pirmiausiai ką padariau – griebiau fotoaparatą ir jau po 15 minučių nuotrauka puikavosi www.paukstis.lt svetainėje (o kur gi daugiau sulauksi tiek nuoširdžių sveikinimų ir pagyrimų :)). Na, o likę du jaunikliukai ilgai negaišo. Jau kitą dieną visi trys plazdeno po voljerą. Šiek tiek nustebino, kad iš lizdo išlindę jaunikliai jau pakankamai tobulai skraidė. O ir spalva labai panaši į suaugėlių – nugara žalsva, uodega raudona. Gal tik trūksta mėlynumo ant galvos ir krūtinės. Naktis jaunikliukai leidžia visi kartu, susiglaudę. Kartais ir tėvai įsipina į tą pūkuotą kompaniją. O ir dienomis, sakyčiau, vyksta pavyzdinis šeimyninis gyvenimas. Visi penki stengiasi būti kartu. Vos kuriam nors jaunikliui įsipynus į šakas, ar nudribus už gėlių vazono abu tėvai puola į pagalbą savo pavyzdžiu rodydami kuria kryptimi reikėtų skristi.
Šioje vietoje, manau, laikas ir sustoti. Juolab naujame lizde jau guli 5 kiaušiniai... Trumpai reziumuojant įspūdis apie trispalves perėjimo metu – rūpestingi, tačiau racionalūs ir pragmatiški tėvai. Na, ir jau visai pabaigai, kad kalbos neliktų tuščios, pridedu pirmųjų trispalvių nuotrauką.