Rausvauodegė rubininė astrilda (Neochmia Ruficauda)

Rausvauodegės rubininės astrildos patelė

Pristatau pirmuosius savo paukščius, nuo kurių ir prasidėjo visa mano „paukštiška“ istorija.

Kodėl būtent šitie? Motyvai gal pasirodys ir juokingi, tačiau kaip yra taip yra. Pirmiausiai pradėjus domėtis astrildinių įvairove į akis krito kelios, Lietuvoje populiariausios rūšys – zebrinukės, ryžinukės ir panašiai. Tačiau iš anksto žinodamas, kad vien paukščių laikymu neapsiribosiu, o norėsiu juos ir veisti, susimąsčiau kur gi juos reikės dėti? Internetas pilnas skelbimų: „Parduodu ... už 20 Lt“, „Parduodu … už 10 Lt“, „Dovanoju geram žmogui“, „Dovanoju ne visai geram žmogui“...

Kad pavyks paukščius veisti buvau tikras, nes turėjau labai, labai senos patirties su papūgėlėmis, labai daug patirties su akvariumais. Nors ir būdamas naujokas šioje konkrečioje srityje daug skaičiau ir maždaug įsivaizdavau kur slypi problemos ir kaip jas spręsti.

Taigi, kokį paukštį tuomet įsigyti? Populiariausieji, kaip sakiau man netiko. Kiti Lietuvoje sunkiau randami arba labai brangūs. Atmetimo būdu likau prie dviejų rūšių: Guldo amadinų ir rausvauodegių rubininių astrildų. Na, o čia ir vėl nulėmė masinė lietuvių (ir ne tik) „psichozė“ dėl guldų. Esu ne kartą matęs tokio iškreipto populiarumo pasekmes šunininkystėje. Kai dar tuo užsiiminėjau ir domėjausi, tai teko pergyventi dobermanų, rotveilerių, vokiečių aviganių, Labradoro retriverių, bulterjerų, Stafordšyro terjerų veislių, sakyčiau, žlugimą dėl pernelyg išpūsto populiarumo ir dėl to kylančio didžiulio noro juos veisti nesiskaitant su jokiomis taisyklėmis ir prasilenkiant su sąžine ir paprasčiausiu padorumu. Jaučiau (ir dabar vis dar taip galvoju), kad panašus likimas laukia ir guldų. Na, kitų šeimos narių motyvai paprastesni – guldai „pernelyg spalvoti“, o astrildų „žalių alyvuogių spalvos plunksnos ir taškuota krūtinė - labai gražūs“.

Taigi, įžanga padaryta, galima eiti prie pirmųjų mano paukščių aprašymo. Aprašyme panaudota mano paties patirtis,  taip pat informacija ir nuotraukos rasti internete.

Pradėti norėčiau ne visai standartiškai – panagrinėti patį pavadinimą įvairiomis kalbomis. Pastebėjau, kad tokie tyrinėjimai duoda įdomios, o kartais ir linksmos informacijos ne tik apie paukščius, bet ir apie tautas. Taigi, kaip ši astrilda įvardijama kitose kalbose.

Čekų: Astrild rákosní (nendrinė astrilda);

Anglų: Red-faced Finch, Red-tailed Finch, Rufous-tailed finch, Star Finch (raudongalvė, raudonuodegė, rusvauodegė, žvaigždinė astrilda);

Ispanų: Diamante Colirrojo, Pinzón de Estrellas (raudonuodegė amadina, žvaigždinė astrilda);

Estų: kõrkja-amadiin (viksvinė amadina);

Prancūzų: Diamant à queue rousse, Diamant ruficauda (rusvai-raudonuodegė amadina, rufikauda amadina)
Italų: Diamante codarossa, Fringuello stellato (raudonuodegė amadina, žvaigždinė astrilda)
Latvių: Neochmia ruficauda
Rusų: Тростниковый астрильд (nendrinė astrilda)
Slovakų: batilda trstinová (nendrinė astrilda)
Švedų: Sävastrild (nendrinė astrilda)

Iš tokios apžvalgos matyti, kad daugumoje kalbų akcentuojama ne astrildų išvaizda, o gyvenamoji vieta – nendrės. Išimtis - italai, ispanai ir prancūzai, atkreipiantys dėmesį raudoną uodegą. Na, ir visiška išimtis – anglai, kurie šias astrildas vadina žvaigždinėmis. Galiu suklysti, bet manau, kad pavadinimas kilo iš taškuotos, panašios į žvaigždėtą dangų krūtinės. Beveik esu tikras, kad italai su ispanais šį sinonimą taip pat pasiskolino iš anglų. Taip pat anglai vieninteliai jas dar vadina raudongalvėmis. Mes,lietuviai, galime didžiuotis, kad vieninteliai šių paukštukų raudonumą prilyginome rubinui ir, sakyčiau, pelnytai.

Paplitimas

Šiaurės Australija.

Būdas

Palyginti rami, tyli ir nepriklausoma. Paprastai taikaus būdo, bet dauginimosi metu gali atkakliai ginti lizdą.

Išvaizda

Kakta, žandai, pagurklis ir snapas ryškiai raudoni. Kaklas ir priekinė nugaros dalis – nuo pilkai žalios iki alyvuogių žalios spalvos. Sparnai pilkai rusvi.  Pilvas gelsvas, uodega tamsiai raudona. Raudonos akys, geltonos kojos ir pirštai. Taškeliai išsibarstę ant žandų, krūtinės ir ant šonų. Senesni paukščiai paprastai būna ryškesnių spalvų ir turi daugiau taškelių. Jaunikliai labai panašūs į šviesiųjų rubininių astrildų (Neochmia phaeton) jauniklius – jie yra dulsvos žalsvai rusvos spalvos, pilvai šiek tiek šviesesni už nugaras, juosvi snapai, rudos kojos.

Mutacijos

Sutinkamos šios rausvauodegių rubninių astrildų mutacijos:

 Raiboji    
                                  

 Cinamoninė                                             

 Geltonoji

 Gelsvoji

Geltongalvė

Literatūroje dar minima mėlynoji mutacija. Ji net ir aprašyta. Įdomu, kad visi kaip susitarę tvirtina, jog tokios mutacijos esama, tačiau niekas savo akimis jos nematė. Bandžiau internete paieškoti nuotraukų – nepavyko ir man. Tikiu, kad tai gali būti tiesiog mitas.

Lyčių skirtumai

Patelės „kaukė“ dengia mažesnį veido plotą negu patino. Tačiau šis požymis gali kartais ir apgauti, nes besišeriantis patinėlis kartais būna labai panašus į patelę. Taškeliai, puošiantys „kaukę“, krūtinę ir šonus paprastai patelių būna ne tokie ryškūs kaip patinų. Vėlgi, galima apsirikti, nes labai ryški patelė ir blankokas jaunas patinėlis atrodo labai panašiai. Nors ir patelė ir patinas bendrauja skleisdami paprastus šaižokus pypčiojimus, tačiau giedoti gali TIK patinas. Sakyčiau tai ir yra patikimiausias lyčių skyrimo būdas.

Giesmė

Giesmelė nesudėtinga, kartojasi vis tas pats aukšto tembro motyvas. Man ta giesmė primena stumiamą surūdijusį karutį kreivu ratu – vis besikartojantis tas pats „girgždėjimo“ motyvas. Giesmė negarsi ir neerzinanti. Beje, skirtingų patinėlių giesmės motyvas gali šiek tiek skirtis.

Maistas.

Soros, žalumynai ir vabzdžiai: muselės, skraidančiosios skruzdės, skruzdžių lėliukės, smulkūs milčiai ir termitai.

Natūrali aplinka

Aukštos žolės, nendrynai upių, šaltinių ir pelių pakrantėse. Paukščiai labiausiai mėgsta plotus, kuriuose auga krūmeliai ir žemi medžiai.  

Būdas

Laukinės raudonuodegės rubininės astrildos ne veisimosi metu gyvena dideliais būriais. Prasidėjus veisimosi sezonui paukščiai savo norą poruotis demonstruoja piršimosi ritualais: patelės tuoktuvių skrydžiu ir patinėlio šokiu. Patelė ratais skraidydama apie tupintį patinėlį gali snape laikyti žolę. Kai patinėlis peršasi patelei, jis laiko snape ilgą žolę, papučia galvos, krūtinės ir šonų plunksnas, suka uodegą link patelės. Patinėlis išsitempia ir tūpinėja aukštyn žemyn tuo pačiu čiulbėdamas. Man vis dar paslaptis kaip jis sugeba suokti laikydamas snape žolę. Bet matyt, kai labai nori įmanoma ir tai...

Patelė pradeda virpinti uodegą skatindama patinėlį kopuliacijai.

Sudariusios porą astrildos gali likti kartu net ir pasibaigus poravimosi sezonui.

Šios astrildos nuekada nenakvoja lizduose taip kaip zebrinės amadinos. Joms lizdai reikalingi tik perėti.

Svarbu žinoti

Rausvauodegės rubininės astrildos gali poruotis su baltaveidėmis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia bichenovii), paprastosiomis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia guttata).

Tai palyginti ilgaamžiai paukščiai. Šios astrildos blogai jaučiasi šaltesniame klimate ir neturėtų būti laikomos žemesnėje, kaip 12-15°C temperatūroje.

Veisimo patarimai

Jei narvas pakankamai didelis (pvz., apsodintas voljeras), rausvauodegės rubininės astrildos gali būti veisiamos mišrioje kompanijoje su kitais paukščiais. Taip pat jos dauginasi atskirame narve. Apsodintame voljere astrildos dažnai suka lizdą krūme arba aukštos žolės kuokšte. Tačiau narve joms tiks dėžutė arba cilindras, pagamintas iš vielos tinklo su 1,5 cm akutėmis, kurio viduje jos susisuks lizdą. Astrildos suka skliautinį lizdą su anga šone. Lizdas sukamas iš grubių žolių, taip pat gali būti panaudoti žali žolių stiebai. Lizdo vidų mėgsta iškloti plunksnomis. Jei astrildoms pakabinate dirbtinį lizdą, patartina į vidų įdėti šiek tiek lizdo medžiagos. Tai stimuliuoja norą sukti lizdą. Lizdo medžiagos turi būti pakankamai daug netgi po to, kai lizdas jau baigtas. Dauginimosi metu pora labai saugo teritoriją apie lizdą. Peri abu paukščiai. Išsiritus paukščiukams labai svarbu duoti daug gyvo maisto ir kiaušinmaisčio. Nedavus pakankamo kiekio gyvo maisto (arba kiaušinmaisčio) tėvai dažnai išmėto savo jauniklius. Tik apsiplunksnavę jaunikliai yra gana jautrūs šalčiui ir drėgmei. Po to kai apsiplunksnuoja ir palieka lizdą jaunikliai nebegrįžta į jį nakvoti.

Kadangi astrildos perėjimo metu yra labai jautrios, reikėtų vengti lizdo patikrinimų jei tik įmanoma. Jeigu planuojate jauniklius žieduoti uždarais žiedais, geriau palaukti, kol jie bus 9-10 dienų amžiaus.

Gyvenimo raida

Dėtis:	3-6 kiaušiniai
Perėjimo pradžia:	Po trečio kiaušinio (naktį paprastai peri tik patelė)
Prasikalimas:	Po 13 perėjimo dienų
Apsiplunksnavimas:	Po 21 dienos
Lizdą palieka:	6 savaičių
Atjunkymas:	4-6 mėnesių
Branda:	Kadangi astrildos gali subręsti anksčiau, negu įgauna tikrąją savo spalvą, daugelis veisėjų pataria nedauginti paukščių kol jiems sukaks 6-9 mėnesiai.