Trispalvių papūginių amadinų šeimyniniai reikalai

Perėti šios amadinos ėmėsi per patį pavasario viduriuką. Ryte vos prašvitus ėmėsi krauti lizdą. Tai šiek tiek nustebino, nes nebuvo jokių požymių, kad ketinama užsiimti rimtais šeimyniniais reikalais. Mano akimis žiūrint trispalvės amadinos yra šiek tiek primityvokos, neapdovanotos kažkokiais bruožais, kurie leistų jas priskirti „protingesniems“ padarams negu eiliniai paukščiai. Tokios jos ir liko iki pat lizdo krovimo pradžios, o ir vėliau nelabai kas pasikeitė. Na, bet tą rytą startuota buvo audringai, lyg paspaudus kažkokį jungiklį. Abu tėvai beveik be atokvėpio puolė nešti sausus žolių stiebus į mano paties sukonstruotą sausų nendrių skliautinę lizdavietę. Stebint kokios žolės yra „vertingiausios“ pastebėjau, kad į lizdą pirmiausiai nešamos pačios ilgiausios žolės. Kai kurios jų net iki 30-40 cm ilgio, storais, kietais stiebais. Belieka stebėtis, kaip jiems pavyksta su tokia žole snape atsiplėšti nuo žemės ir laviruoti tarp šakų iki pat lizdo. Taip pat matosi, kad vertę turi smilgų galvutės – jos taip pat ilgai ant žemės neužsibūna ir greitai visos surenkamos. Taigi, pirmoji diena buvo skirta vien medžiagai į lizdą nešti. Visos žolės grūdamos beveik be tvarkos, svarbu kuo greičiau ir kuo daugiau. 

Štai taip atrodo lizdavietė po dienos 

aktyvaus amadinų darbo

Antrąją dieną įvyko šiokių tokių pokyčių: patinėlis ir toliau į lizdą neša žoles, tuo tarpu patelė daugiau laiko leidžia lizde tvarkingai guldydama ir sukdama stiebelius. Kartkartėmis abu išlenda iš lizdo, pamiega ant šakos ir vėl kimba į darbą. Anksčiau demonstruotas visiškas abejingumas kaimynams šiek tiek atslūgo, bet kad paukščiai tapto agresyviais ir aršiai gina lizdą taip pat pasakyti negalima – nebesileidžia patys vaikomi, tačiau ir kitų nepuola vaikyti.

Po dviejų dienų intensyvaus darbo paukščiai šiek tiek aprimo, žolių beveik nebeneša, abu daugiau laiko leidžia viduje tvarkydami tai, ką jau sugrūdo į vidų. Lyg ir būtų laikas dėti kiaušinius, tačiau jokių nei fizinių nei „emocinių“ pokyčių nepavyksta pastebėti. Kažkurio užsienio augintojo straipsnyje radau, kad jo veislyne trispalvės kiaušinius padėjo tik po mėnesio nuo lizdo sukimo. Tai suteikia kažkiek daugiau tikėjimo, kad gal dar visas juda teisinga kryptimi.

Praėjus beveik savaitei nuo lizdo krovimo pradžios paukštyne įvyksta rimti pokyčiai. Viskas įvyko greitai ir netikėtai. Norėdamas pristabdyti nendrinukių besaikį kiaušinių dėjimą išėmiau jų lizdą, neįtardamas, kad jos pasielgs taip akiplėšiškai. O pasielgė jos taip – praradusios savo lizdą su pora kiaušinių tą pačią minutę išvijo trispalves iš jau praktiškai pabaigto jų lizdo. Bandydamas taisyti padėtį į buvusio nendrinukių lizdo vietą pakabinau naują lizdavietę, tikėdamasis, kad nendrinukės gal būt grįš tenai ir imsis bent jau naują lizdą sukti. Kur tau! Ne tik negrįžo, bet kitą dieną trispalvių lizde padėjo savo kiaušinį ir puolė aršiai ginti okupuotą teritoriją. Na, o trispalvės, būdamos nuosaikių, sakyčiau netgi pacifistinių pažiūrų daug galvos nesuko. Tą pačią dieną vakarop ėmėsi darbo ir pradėjo sukti lizdą naujoje lizdavietėje. Naująjį lizdą puolė krauti su dar didesniu azartu. Iš esmės istorija pasikartojo – dvi dienos medžiagos rinkimui, o po to – apdaila. Šį kartą labai aiškiai matėsi, kad lizdo karkasui buvo panaudotos pačios grubiausios žolės, po to jos darėsi vis minkštesnės, na o pačioje pabaigoje lizdas buvo išklotas šerno šeriais, kokoso plaušais ir bulvinio maišo siūlais.

Vis negaliu atsistebėti trispalvių taikumu. Kažkurią dieną, pačiame lizdo krovimo įkarštyje, gal tyčia, gal netyčia ėmė ir pusiau baigtame lizde įsitaisė amarantų patinėlis. Įsitaisė šiaip sau, ne perėti. Tiesiog pailsėti, snūstelėti. Kur buvęs, kur nebuvęs atskrenda trispalvių patinėlis su eiline porcija statybinės medžiagos snape, atsitūpia prie pat lizdo ir žiūri, kad viduje jau „svečias“ betupįs. Ir ką jūs manot, išvijo? Ogi visiškai ne. Tiesiog kantriai tupėjo ir laukė, kol svetelis atsipūs ir susimylės pasitraukti į kitą vietą. Vos tik šiam nuskridus darbas buvo pratęstas be jokių sustojimų. Kas nematęs galiu tik pasakyti, kad amarantas bemaž dvigubai menkesnis paukštelis už trispalves amadinas... Pavydėtinas susitvardymas!

Pagrindinis darbas buvo baigtas per 3-4 dienas. Tai vienas, tai kitas iš tėvų vis dar pakrebžda viduje, kažką pataiso. Retkarčiais kokį šerį parsineša, bet buvusio intensyvumo nebeliko. Maždaug po savaitės po antrojo lizdo susukimo pastebėjau, kad trispalvių elgesys kažkiek pasikeitė. Sunku net pasakyti kuo. Gal tiesiog visi tūpinėjimai lizde pasidarė kažkokie sistemingesni. Galop ryžausi patikrinti kas ten darosi. Pažiūrėti jokių šansų – viskas taip susukta, kad likusi tik maža angelė paukščiui įlysti. Taigi, patikrinau apgraibomis. Tiesą pasakius buvo netikėta, kai aptikau, kad lizde jau guli du kiaušiniai. Sunku pasakyti nepamačius, bet apčiuopomis man pasirodė, kad jie gerokai didesni už nendrinukių. Dar po dviejų dienų patelė liko nakvoti lizde. Galima spėti, kad iki to laiko galėjo atsirasti dar du kiaušiniai. Literatūroje radau, kad trispalvės dažniausiai ir deda po 4 kiaušinius. Gal ir manosios taip padarė. Kas žino. Tikrinti daugiau nesiryžau, nes labai jos jau baikščios. Ir tas baikštumas toks savotiškas. Išbaidytos nendrinukės paprastai stresuoja, rėkauja, laksto po narvą. Kai tik atsitrauki didesniu atstumu, neria atgal į lizdą. O trispalvės savo baimės „viešai nedemonstruoja“. Jos tiesiog užsiima savo reikalais, kedena plunksneles, lesioja, maudosi ir susidaro įspūdis, kad lizdas jų iš viso nedomina: „Lizdas? Koks lizdas? Nežinau jokio lizdo!“... O į lizdą grįžta tik tada, kai niekas į jas nebežiūri ir nebesidomi. Labai patiko viename angliškame straipsnyje rastas tokio elgesio apibūdinimas – „shy sitters“. Anksčiau būčiau tai išvertęs „baikštūs (perėjimo metu)“, dabar gi manau, kad tikslesnis apibūdinimas būtų „drovūs“.

Na, o pirmosios perėjimo dienos rodo, kad darbų pasiskirstymas tarp „sutuoktinių“ gana griežtas. Naktimis lizde tupi tik patelė, tačiau dienomis ji savo laiką atsiima – perėti palieka beveik vien patinėlį, ant kiaušinių tūpdama tik retkarčiais ir labai trumpam.

Tai štai kiek pasistūmėjo trispalvių šeimyniniai reikalai. Labai norisi, kad viskas baigtųsi taip, kaip parašyta knygose: „jaunikliai išsirita po 13-14 dienų“... :)