Paprastai, kiek teko sutikti literatūroje, kalbant apie paukščius dažniausiai randame frazę: „gieda tik patinėlis“, arba – „giesmė nesudėtinga, bet maloni ausiai“ ir panašiai. Susidaro įspūdis, kad yra kažkokia giesmė arba jos nėra. Iš tiesų stebėdami savo įnamius turbūt ne vienas pastebėjome, kad paukščiai skleidžia gerokai daugiau garsų ir labai įvairių. Po kažkokio laiko, praleisto prie narvo ar voljero pradedi susigaudyti, kad ta literatūroje aprašoma giesmė bemaž neturi jokio praktinio pritaikymo. Tai tarsi paukščio (paprastai patinėlio) papuošalas. Ji verta nė kiek ne daugiau nei spalvotos plunksnos – gražu, bet nenaudinga. Na, gal čia per griežtai pasakyta. Žinoma, gamtoje nieko nereikalingo nėra. Taigi, ir ši giesmė vienas iš atributų leidžiančių paukščiui parodyti, kad jis - sveikas, stiprus ir yra pats geriausias kandidatas pratęsti savo paukštišką giminę. Kalbant apie manąsias Rausvauodeges rubinines astrildas (Neochmia ruficauda) yra žinoma, kad „gieda tik patinėlis“. Taip ir yra, kalbant apie tą „patiniškąją“ giesmę. Sunku ją apibūdinti žodžiais. Buvo kilusi mintis giesmę užrašyti natomis, ir tai tikrai įmanoma, tik neatkūrus paukščiui būdingo tembro vargu ar daug naudos iš tokio užrašymo. Na, bet kas žino, gal kada nors ir imsiuosi tokios naujovės J. Taigi, ta „pagrindinė“ astrildų giesmė, kaip jau esu minėjęs anksčiau, man primena stumiamą vienratį karutį, kreivu ratu ir surūdijusia ašimi – taip ir „girgžda“ tuo pačiu septynių skiemenų motyvu. Sakoma, kad ta giesmė skirta patelei, tačiau žiūrint į tupintį vienišą, susikaupsį ir užsisklendusį savyje patinuką pašiauštu kuodu, kruopščiai raitantį savo giesmę, o tuo metu patelę suplukusią paskubomis gliaudančią sorų kruopas ir nešančią jas į lizdą jaunikliams, kažkaip kyla abejonių ar jai tikrai daro įspūdį ta giesmė. Ir netgi abejoju, ar tas patinėlis nors vienu savo menkų smegenėlių neuronu suvokia, kad jis „dainuoja“ savo išrinktajai... Šioje vietoje nenoromis kyla noras palyginti juos su žmonėmis, bet ... gal tiek to, nes tektų ir vėl nukrypti į mums, vyrams, „nepatogias“ temas.
Taigi, pagrindinę giesmę kaip ir aptarėme. Ją daugelis girdėjo, kiti gali pasiklausyti radę įrašų internete. Šį straipsnelį mane paskatino parašyti visi kiti garsai. Pradžioje juos visus vadinau „cypsėjimu“ ir žinojau, kad patelė tik cypsi, o patinėlis ir gieda ir cypsi. Tačiau vėliau pastebėjau, kad tie cypsėjimai skiriasi. Dar vėliau krito į akis kai kurie dėsningumai, kad tam tikrose aplinkybėse skleidžiamas tam tikras garsas. Iki šiol pavyko išskirti šias „paukščių kalbos“ (ach, kaip šis terminas įsigalėjęs visai kita prasme! :)) „frazes“:
· Kvietimo;
· Perspėjimo;
· Nerimo;
· Jaudinimosi.
Pabandysiu apibūdinti kaip visa tai atrodo.
Kvietimo garsą pas mane dažniausiai galima išgirsti dviem atvejais: kai į voljerą įdedamas indelis su kirminais, arba kai įdedamas indas su vandeniu maudymuisi. Kvietimo garsą paukštis paprastai išleidžia prieš pat pakildamas arba tik pakilęs nuo šakos prieš skrydį link išsvajoto malonumo. Astrildoms tai – pratisas švilptelėjimas šiek tiek žemėjančiu tonu pabaigoje – „pyyyu“. Jei tuo metu kitas paukštis užsiėmęs savo reikalais, pvz., tupi lizde, tai jis beveik garantuotai viską metęs puls pas savo gyvenimo draugą. Žinoma, būna, kad čia pat ir susipešama: nepasidalinamas kirminas, arba pritrūksta vietos maudymosi inde. Tuomet man kyla jau ne paukštiškas, o žmogiškas klausimas: „tai kokio galo tu jį kvietei, jei nenori dalintis?“. Bet gi jie – paukščiai ir ne mums juos suprasti. Mes manome, kad jie kvaili, nes jų galvelės mažos. O jie tikriausiai stebisi žmonėmis: „tokios didelės galvos, o už paukščius kvailesni“... Beje, labai panašiu šūksniu astrildos kviečia savo jauniklius kabarotis šakomis aukštyn, pas savo tėvus. Iš pirmo žvilgsnio tai tas pats garsas, nors, reikia pripažinti, yra kažkokių vos juntamų atspalvių, kuriuos sunku atskirti, o aprašyti, matyt, iš viso neįmanoma.
Perspėjimo garsas, bent jau astrildų, iš tiesų labai panašus į kvietimo, tik gale nėra tono pažemėjimo. Tai būtų kažkas panašaus į „pyyp“. Jis šiek tiek šaižesnis už kvietimą. Na, o pradžioje, kol tie garsai atrodo labai panašūs geriausiai sufleruoja patys paukščiai. Garsą leidžiantis paukštis paprastai būna įsitempęs, ir pasiruošęs bet kuriuo momentu sprukti, o jį išgirdę kiti paukščiai kaip mat nuščiūva ir bando suprasti kas vyksta. Pastebėjau, kad jauniklius maitinanti patelė šiuo garsu ramina jaunimą lizde, kai, jos manymu, kas nors pernelyg įžūliai spokso į cypsintį ir krutantį lizdą. Vos pyptelėjus lizdas nustoja klibėti ir iš ten nebeišgirsi jokio garselio. Taip pat šį garsą dažnai galima išgirsti tada, kai į paukščiams įprastą „interjerą“ pabandome įgrūsti kokią nors naują įtartiną detalę. Pvz., virš mėgstamos laktos pakabiname didelį kopūsto lapą. Tuomet gana ilgai galime mėgautis tuo pypsėjimu. Kuomet kuris nors smalsesnis paukštis vis tik pasiryžta prisiartinti, o gal net ir paknebinėti tą „pabaisą“, likusieji pradeda skleisti šiek tiek kitokį garsą, kurį pavadinau nerimo. Pypsėjimas darosi dar šaižesnis ir trumpesnis. Šis garsas labai primena žvirblių čirškėjimą: „čik...čik...čik“. Aišku susijaudinę paukščiai strykčioja vietoje, kraipo uodegas, judesiai darosi nervingi, krūpčiojantys.
Dar vienas garsas, kuris kažkiek panašus į nerimo, tik švelnesnis, „su minkštumo ženklu skiemens pabaigoje“ :) („cy...cy...cy“) turi kiek kitokią „paskirtį“. Jį pavadinau jaudinimosi garsu. Jauduliu čia pavadintas malonumo laukimas, arba atsipalaidavimas po nerimo. Kitaip sakant šis garsas gali būti prologas kvietimo garsui, pvz., atnešu į voljerą kirminus, padedu juos, paukštis jau mato, nori, nekantrauja, o šeimininkas vis dar delsia pasitraukti, bet paukštis nujaučia – tuoj, tuoj, dar sekundėlę ir... „pyyyu!“ (kvietimas). Kitas atvejis, tarkim po jau minėto kopūsto lapo istorijos, galų gale visi paukščiai įsitikina, kad tai nieko pavojingo, o gal net ir skanu, tuomet „čiksėjimas“ palengva virsta „cy‘ėjimu“.
Na, ir dar vienas garsas, kurio neįtraukiau į sąrašą reiškia visišką paniką. Jį labai lengva iššaukti įkišus ranką ar tinklelį į narvą ir bandant sučiupti paukštį. Šis garsas susideda iš visų aukščiau aprašytų garsų, skleidžiamų vienu metu, be to jis būna pridengtas plunksnų debesiu ir šeimininko nervingomis mintimis, o kartais, neslėpkime, ir ne visai norminėmis frazėmis, todėl nusprendžiau šio garso nebandyti aprašyti. Kam įdomu – pamakaluokite ranka po narvą ir viską išgirsite savo ausimis :).
Šiuo straipsneliu nepretenduoju į absoliučią tiesą, o tik aprašiau savo konkrečių paukščių gyvenimo akustinius epizodus. Kiek paukščių, tiek garsų, o jei dar pridėsime skirtingas, juos gaudančias, ausis, tai ... bus dar daugiau straipsnelių :).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą