Trispalvių papūginių amadinų šeimyniniai reikalai

Perėti šios amadinos ėmėsi per patį pavasario viduriuką. Ryte vos prašvitus ėmėsi krauti lizdą. Tai šiek tiek nustebino, nes nebuvo jokių požymių, kad ketinama užsiimti rimtais šeimyniniais reikalais. Mano akimis žiūrint trispalvės amadinos yra šiek tiek primityvokos, neapdovanotos kažkokiais bruožais, kurie leistų jas priskirti „protingesniems“ padarams negu eiliniai paukščiai. Tokios jos ir liko iki pat lizdo krovimo pradžios, o ir vėliau nelabai kas pasikeitė. Na, bet tą rytą startuota buvo audringai, lyg paspaudus kažkokį jungiklį. Abu tėvai beveik be atokvėpio puolė nešti sausus žolių stiebus į mano paties sukonstruotą sausų nendrių skliautinę lizdavietę. Stebint kokios žolės yra „vertingiausios“ pastebėjau, kad į lizdą pirmiausiai nešamos pačios ilgiausios žolės. Kai kurios jų net iki 30-40 cm ilgio, storais, kietais stiebais. Belieka stebėtis, kaip jiems pavyksta su tokia žole snape atsiplėšti nuo žemės ir laviruoti tarp šakų iki pat lizdo. Taip pat matosi, kad vertę turi smilgų galvutės – jos taip pat ilgai ant žemės neužsibūna ir greitai visos surenkamos. Taigi, pirmoji diena buvo skirta vien medžiagai į lizdą nešti. Visos žolės grūdamos beveik be tvarkos, svarbu kuo greičiau ir kuo daugiau. 

Štai taip atrodo lizdavietė po dienos 

aktyvaus amadinų darbo

Antrąją dieną įvyko šiokių tokių pokyčių: patinėlis ir toliau į lizdą neša žoles, tuo tarpu patelė daugiau laiko leidžia lizde tvarkingai guldydama ir sukdama stiebelius. Kartkartėmis abu išlenda iš lizdo, pamiega ant šakos ir vėl kimba į darbą. Anksčiau demonstruotas visiškas abejingumas kaimynams šiek tiek atslūgo, bet kad paukščiai tapto agresyviais ir aršiai gina lizdą taip pat pasakyti negalima – nebesileidžia patys vaikomi, tačiau ir kitų nepuola vaikyti.

Po dviejų dienų intensyvaus darbo paukščiai šiek tiek aprimo, žolių beveik nebeneša, abu daugiau laiko leidžia viduje tvarkydami tai, ką jau sugrūdo į vidų. Lyg ir būtų laikas dėti kiaušinius, tačiau jokių nei fizinių nei „emocinių“ pokyčių nepavyksta pastebėti. Kažkurio užsienio augintojo straipsnyje radau, kad jo veislyne trispalvės kiaušinius padėjo tik po mėnesio nuo lizdo sukimo. Tai suteikia kažkiek daugiau tikėjimo, kad gal dar visas juda teisinga kryptimi.

Praėjus beveik savaitei nuo lizdo krovimo pradžios paukštyne įvyksta rimti pokyčiai. Viskas įvyko greitai ir netikėtai. Norėdamas pristabdyti nendrinukių besaikį kiaušinių dėjimą išėmiau jų lizdą, neįtardamas, kad jos pasielgs taip akiplėšiškai. O pasielgė jos taip – praradusios savo lizdą su pora kiaušinių tą pačią minutę išvijo trispalves iš jau praktiškai pabaigto jų lizdo. Bandydamas taisyti padėtį į buvusio nendrinukių lizdo vietą pakabinau naują lizdavietę, tikėdamasis, kad nendrinukės gal būt grįš tenai ir imsis bent jau naują lizdą sukti. Kur tau! Ne tik negrįžo, bet kitą dieną trispalvių lizde padėjo savo kiaušinį ir puolė aršiai ginti okupuotą teritoriją. Na, o trispalvės, būdamos nuosaikių, sakyčiau netgi pacifistinių pažiūrų daug galvos nesuko. Tą pačią dieną vakarop ėmėsi darbo ir pradėjo sukti lizdą naujoje lizdavietėje. Naująjį lizdą puolė krauti su dar didesniu azartu. Iš esmės istorija pasikartojo – dvi dienos medžiagos rinkimui, o po to – apdaila. Šį kartą labai aiškiai matėsi, kad lizdo karkasui buvo panaudotos pačios grubiausios žolės, po to jos darėsi vis minkštesnės, na o pačioje pabaigoje lizdas buvo išklotas šerno šeriais, kokoso plaušais ir bulvinio maišo siūlais.

Vis negaliu atsistebėti trispalvių taikumu. Kažkurią dieną, pačiame lizdo krovimo įkarštyje, gal tyčia, gal netyčia ėmė ir pusiau baigtame lizde įsitaisė amarantų patinėlis. Įsitaisė šiaip sau, ne perėti. Tiesiog pailsėti, snūstelėti. Kur buvęs, kur nebuvęs atskrenda trispalvių patinėlis su eiline porcija statybinės medžiagos snape, atsitūpia prie pat lizdo ir žiūri, kad viduje jau „svečias“ betupįs. Ir ką jūs manot, išvijo? Ogi visiškai ne. Tiesiog kantriai tupėjo ir laukė, kol svetelis atsipūs ir susimylės pasitraukti į kitą vietą. Vos tik šiam nuskridus darbas buvo pratęstas be jokių sustojimų. Kas nematęs galiu tik pasakyti, kad amarantas bemaž dvigubai menkesnis paukštelis už trispalves amadinas... Pavydėtinas susitvardymas!

Pagrindinis darbas buvo baigtas per 3-4 dienas. Tai vienas, tai kitas iš tėvų vis dar pakrebžda viduje, kažką pataiso. Retkarčiais kokį šerį parsineša, bet buvusio intensyvumo nebeliko. Maždaug po savaitės po antrojo lizdo susukimo pastebėjau, kad trispalvių elgesys kažkiek pasikeitė. Sunku net pasakyti kuo. Gal tiesiog visi tūpinėjimai lizde pasidarė kažkokie sistemingesni. Galop ryžausi patikrinti kas ten darosi. Pažiūrėti jokių šansų – viskas taip susukta, kad likusi tik maža angelė paukščiui įlysti. Taigi, patikrinau apgraibomis. Tiesą pasakius buvo netikėta, kai aptikau, kad lizde jau guli du kiaušiniai. Sunku pasakyti nepamačius, bet apčiuopomis man pasirodė, kad jie gerokai didesni už nendrinukių. Dar po dviejų dienų patelė liko nakvoti lizde. Galima spėti, kad iki to laiko galėjo atsirasti dar du kiaušiniai. Literatūroje radau, kad trispalvės dažniausiai ir deda po 4 kiaušinius. Gal ir manosios taip padarė. Kas žino. Tikrinti daugiau nesiryžau, nes labai jos jau baikščios. Ir tas baikštumas toks savotiškas. Išbaidytos nendrinukės paprastai stresuoja, rėkauja, laksto po narvą. Kai tik atsitrauki didesniu atstumu, neria atgal į lizdą. O trispalvės savo baimės „viešai nedemonstruoja“. Jos tiesiog užsiima savo reikalais, kedena plunksneles, lesioja, maudosi ir susidaro įspūdis, kad lizdas jų iš viso nedomina: „Lizdas? Koks lizdas? Nežinau jokio lizdo!“... O į lizdą grįžta tik tada, kai niekas į jas nebežiūri ir nebesidomi. Labai patiko viename angliškame straipsnyje rastas tokio elgesio apibūdinimas – „shy sitters“. Anksčiau būčiau tai išvertęs „baikštūs (perėjimo metu)“, dabar gi manau, kad tikslesnis apibūdinimas būtų „drovūs“.

Na, o pirmosios perėjimo dienos rodo, kad darbų pasiskirstymas tarp „sutuoktinių“ gana griežtas. Naktimis lizde tupi tik patelė, tačiau dienomis ji savo laiką atsiima – perėti palieka beveik vien patinėlį, ant kiaušinių tūpdama tik retkarčiais ir labai trumpam.

Tai štai kiek pasistūmėjo trispalvių šeimyniniai reikalai. Labai norisi, kad viskas baigtųsi taip, kaip parašyta knygose: „jaunikliai išsirita po 13-14 dienų“... :)

Papūginės amadinos startuoja

Visiškai netikėtas posūkis voljere. Iki šiol kamputyje tupėjusios ir nuolat astrildų agresiją kenčiančios trispalvės papūginės amadinos ėmėsi darbo. Pirmiausiai iš joms patikusio, iš natūralių nendrių surišto lizdelio išvijo ten dažnai liekančius miegoti amarantus ir pradėjo tempti ten viską, kas joms atrodo tinkama. O tinka praktiškai viskas: šienas, maišo siūlai, žolės, stiebai, kokoso plaušai. Net smilgų galvutės nešamos į lizdą. Lizdas sukamas neįtikėtinai greitai. Literatūra rašo, kad amadinoms tam prireikia 1-2 dienų. Panašu, kad būtent tiek laiko ir pakaks. Žoles neša abu tėvai. Pasidarė šiek tiek agresyvesni. Bent jau nebebėga nuo astrildų, tačiau į kitų paukščių tupėjimą prie pat lizdo kol kas dėmesio daug nekreipia.
Na, naujienos malonios, bet suprantama, kad tai tik pradžių pradžia. Dar reikia sudėti kiaušinius, juos išperėti ir išauginti jauniklius. Va, tada bus laikas pasidžiaugti. O čia keletas nuotraukų iš šiandieninio "starto".

 Patelė prie lizdo

 Patinėlis ilsisi, kol patelė darbuojasi viduje

 Pati pradžia

 Šeimos "galva"

 Šeimos "kaklas" :)

 Lizde patelė

Statybinė medžiaga

Apie astrildų giesmes

Paprastai, kiek teko sutikti literatūroje, kalbant apie paukščius dažniausiai randame frazę: „gieda tik patinėlis“, arba – „giesmė nesudėtinga, bet maloni ausiai“ ir panašiai. Susidaro įspūdis, kad yra kažkokia giesmė arba jos nėra. Iš tiesų stebėdami savo įnamius turbūt ne vienas pastebėjome, kad paukščiai skleidžia gerokai daugiau garsų ir labai įvairių. Po kažkokio laiko, praleisto prie narvo ar voljero pradedi susigaudyti, kad ta literatūroje aprašoma giesmė bemaž neturi jokio praktinio pritaikymo. Tai tarsi paukščio (paprastai patinėlio) papuošalas. Ji verta nė kiek ne daugiau nei spalvotos plunksnos – gražu, bet nenaudinga. Na, gal čia per griežtai pasakyta. Žinoma, gamtoje nieko nereikalingo nėra. Taigi, ir ši giesmė vienas iš atributų leidžiančių paukščiui parodyti, kad jis - sveikas, stiprus ir yra pats geriausias kandidatas pratęsti savo paukštišką giminę. Kalbant apie manąsias Rausvauodeges rubinines astrildas (Neochmia ruficauda) yra žinoma, kad „gieda tik patinėlis“. Taip ir yra, kalbant apie tą „patiniškąją“ giesmę. Sunku ją apibūdinti žodžiais. Buvo kilusi mintis giesmę užrašyti natomis, ir tai tikrai įmanoma, tik neatkūrus paukščiui būdingo tembro vargu ar daug naudos iš tokio užrašymo. Na, bet kas žino, gal kada nors ir imsiuosi tokios naujovės J. Taigi, ta „pagrindinė“ astrildų giesmė, kaip jau esu minėjęs anksčiau, man primena stumiamą vienratį karutį, kreivu ratu ir surūdijusia ašimi – taip ir „girgžda“ tuo pačiu septynių skiemenų motyvu. Sakoma, kad ta giesmė skirta patelei, tačiau žiūrint į tupintį vienišą, susikaupsį ir užsisklendusį savyje patinuką pašiauštu kuodu, kruopščiai raitantį savo giesmę, o tuo metu patelę suplukusią paskubomis gliaudančią sorų kruopas ir nešančią jas į lizdą jaunikliams, kažkaip kyla abejonių ar jai tikrai daro įspūdį ta giesmė. Ir netgi abejoju, ar tas patinėlis nors vienu savo menkų smegenėlių neuronu suvokia, kad jis „dainuoja“ savo išrinktajai... Šioje vietoje nenoromis kyla noras palyginti juos su žmonėmis, bet ... gal tiek to, nes tektų ir vėl nukrypti į mums, vyrams, „nepatogias“ temas.

Taigi, pagrindinę giesmę kaip ir aptarėme. Ją daugelis girdėjo, kiti gali pasiklausyti radę įrašų internete. Šį straipsnelį mane paskatino parašyti visi kiti garsai. Pradžioje juos visus vadinau „cypsėjimu“ ir žinojau, kad patelė tik cypsi, o patinėlis ir gieda ir cypsi. Tačiau vėliau pastebėjau, kad tie cypsėjimai skiriasi. Dar vėliau krito į akis kai kurie dėsningumai, kad tam tikrose aplinkybėse skleidžiamas tam tikras garsas. Iki šiol pavyko išskirti šias „paukščių kalbos“ (ach, kaip šis terminas įsigalėjęs visai kita prasme! :)) „frazes“:

·                Kvietimo;

·                Perspėjimo;

·                Nerimo;

·                Jaudinimosi.

Pabandysiu apibūdinti kaip visa tai atrodo.

Kvietimo garsą pas mane dažniausiai galima išgirsti dviem atvejais: kai į voljerą įdedamas indelis su kirminais, arba kai įdedamas indas su vandeniu maudymuisi. Kvietimo garsą paukštis paprastai išleidžia prieš pat pakildamas arba tik pakilęs nuo šakos prieš skrydį link išsvajoto malonumo. Astrildoms tai – pratisas švilptelėjimas šiek tiek žemėjančiu tonu pabaigoje – „pyyyu“. Jei tuo metu kitas paukštis užsiėmęs savo reikalais, pvz., tupi lizde, tai jis beveik garantuotai viską metęs puls pas savo gyvenimo draugą. Žinoma, būna, kad čia pat ir susipešama: nepasidalinamas kirminas, arba pritrūksta vietos maudymosi inde. Tuomet man kyla jau ne paukštiškas, o žmogiškas klausimas: „tai kokio galo tu jį kvietei, jei nenori dalintis?“. Bet gi jie – paukščiai ir ne mums juos suprasti. Mes manome, kad jie kvaili, nes jų galvelės mažos. O jie tikriausiai stebisi žmonėmis: „tokios didelės galvos, o už paukščius kvailesni“... Beje, labai panašiu šūksniu astrildos kviečia savo jauniklius kabarotis šakomis aukštyn, pas savo tėvus. Iš pirmo žvilgsnio tai tas pats garsas, nors, reikia pripažinti, yra kažkokių vos juntamų atspalvių, kuriuos sunku atskirti, o aprašyti, matyt, iš viso neįmanoma.

Perspėjimo garsas, bent jau astrildų, iš tiesų labai panašus į kvietimo, tik gale nėra tono pažemėjimo. Tai būtų kažkas panašaus į „pyyp“. Jis šiek tiek šaižesnis už kvietimą. Na, o pradžioje, kol tie garsai atrodo labai panašūs geriausiai sufleruoja patys paukščiai. Garsą leidžiantis paukštis paprastai būna įsitempęs, ir pasiruošęs bet kuriuo momentu sprukti, o jį išgirdę kiti paukščiai kaip mat nuščiūva ir bando suprasti kas vyksta. Pastebėjau, kad jauniklius maitinanti patelė šiuo garsu ramina jaunimą lizde, kai, jos manymu, kas nors pernelyg įžūliai spokso į cypsintį ir krutantį lizdą. Vos pyptelėjus lizdas nustoja klibėti ir iš ten nebeišgirsi jokio garselio. Taip pat šį garsą dažnai galima išgirsti tada, kai į paukščiams įprastą „interjerą“ pabandome įgrūsti kokią nors naują įtartiną detalę. Pvz., virš mėgstamos laktos pakabiname didelį kopūsto lapą. Tuomet gana ilgai galime mėgautis tuo pypsėjimu. Kuomet kuris nors smalsesnis paukštis vis tik pasiryžta prisiartinti, o gal net ir paknebinėti tą „pabaisą“, likusieji pradeda skleisti šiek tiek kitokį garsą, kurį pavadinau nerimo. Pypsėjimas darosi dar šaižesnis ir trumpesnis. Šis garsas labai primena žvirblių čirškėjimą: „čik...čik...čik“. Aišku susijaudinę paukščiai strykčioja vietoje, kraipo uodegas, judesiai darosi nervingi, krūpčiojantys.

Dar vienas garsas, kuris kažkiek panašus į nerimo, tik švelnesnis, „su minkštumo ženklu skiemens pabaigoje“ :) („cy...cy...cy“) turi kiek kitokią „paskirtį“. Jį pavadinau jaudinimosi garsu. Jauduliu čia pavadintas malonumo laukimas, arba atsipalaidavimas po nerimo. Kitaip sakant šis garsas gali būti prologas kvietimo garsui, pvz., atnešu į voljerą kirminus, padedu juos, paukštis jau mato, nori, nekantrauja, o šeimininkas vis dar delsia pasitraukti, bet paukštis nujaučia – tuoj, tuoj, dar sekundėlę ir... „pyyyu!“ (kvietimas). Kitas atvejis, tarkim po jau minėto kopūsto lapo istorijos, galų  gale visi paukščiai įsitikina, kad tai nieko pavojingo, o gal net ir skanu, tuomet „čiksėjimas“ palengva virsta „cy‘ėjimu“.

Na, ir dar vienas garsas, kurio neįtraukiau į sąrašą reiškia visišką paniką. Jį labai lengva iššaukti įkišus ranką ar tinklelį į narvą ir bandant sučiupti paukštį. Šis garsas susideda iš visų aukščiau aprašytų garsų, skleidžiamų vienu metu, be to jis būna pridengtas plunksnų debesiu ir šeimininko nervingomis mintimis, o kartais, neslėpkime, ir ne visai norminėmis frazėmis, todėl nusprendžiau šio garso nebandyti aprašyti. Kam įdomu – pamakaluokite ranka po narvą ir viską išgirsite savo ausimis :).

Šiuo straipsneliu nepretenduoju į absoliučią tiesą, o tik aprašiau savo konkrečių paukščių gyvenimo akustinius epizodus. Kiek paukščių, tiek garsų, o jei dar pridėsime skirtingas, juos gaudančias, ausis, tai ... bus dar daugiau straipsnelių :).

Amarantai persikraustė iš karantino į voljerą

Pora nuotraukų iš astrildų gyvenimo

Pirmasis astrilduko skrydis

Pagaliau atėjo ilgai laukta diena ir tas cyplys, kuris ilgai audrino vaizduotę ir nesirodė net lizdo angoje ryžosi pirmajam skrydžiui. Niekas nežino kaip tai įvyko - savo noru ar padedant tėvams, bet kažkokiu būdu jis atsidūrė ant voljero grindų. Jei tikėti literatūra, tai įvyko 2-3 dienom anksčiau, bet turint galvoje, kad jauniklis augo vienas, turbūt nereikia stebėtis, kad reikiamą kondiciją pasiekė šiek tiek greičiau.
Čia keletas nuotraukų.

  Štai taip atrodo 19-os dienų astrildų jauniklis

 

Pavasarinės Velykinės nuotaikos voljere

 

Mankšta prieš skrydį

 

Pasimaudžius galima jaunimą pamokyti skraidymo meno.