Astrildos peri!

Na, matyt jau laikas papasakoti apie pirmuosius astrildų džiaugsmus. Kol dar nebuvo rezultatų, nesinorėjo užbėgti įvykiams už akių. Tačiau dabar, kai iš lizdelio girdisi vis aršesnis maisto reikalavimas, matyt jau laikas papasakoti apie viską nuo pradžių.

Taigi, pradžia buvo padaryta vasario 28 dieną, kai buvo visiškai pabaigtas voljeras ir astrildų porelė iškeliavo į jį. Sąlygos joms ten kaip sanatorijoje - galimybė pasirinkti vieną iš keturių skirtingų konstrukcijų lizdų, 1,5 kvadratinio metro gyvenamasis plotas, yra ir saulutės, ir šešėlio, ir jokių įkyrių kaimynų.

Žinoma, kad apsiprasti ilgai nereikėjo. Jau po poros dienų buvo pasirinktas pintas bambukinis skliautinis lizdas, kabantis ramiausiame ir tamsiausiame voljero kampe. Beje, jei būčiau paukštis, būčiau taip pat pasirinkęs būtent tą lizdą.

 Štai koks šaunus astrildų pasirinkimas

Trejetą dienų daugiausia patinėlio pastangomis lizdas buvo aktyviai sukamas. Iš ko jis ten susuktas, parašysiu ir parodysiu vėliau, kai jauniklių jame nebebus, tada planuoju jį kruopščiai išnagrinėti :). Na, bet jau dabar aišku, kad į vidų prinešta storokų žolių stiebų. Va čia mūsų nuomonės išsiskyrė - jei aš būčiau paukštis, į lizdą tempčiau gerokai minkštesnius dalykus. Bet, tikėkimės, jie žino ką daro.

Jau kovo 5 d. pastebėjau, kad abu paukščiai dienomis daug laiko praleidžia kartu tupėdami lizde ir tik vakarais išlenda nakvoti ant šakos.  Panašu, kad tai buvo kiaušinių dėjimo metas, nes jau kovo 8-ąją (kaip simboliška!) patelė jau ir nakčiai liko lizde. Jei tikėti literatūra, perėti pradedama padėjus  3-ią arba 4-tą kiaušinį.

 Jaunoji mamytė

Čia turbūt reikia paaiškinti, kodėl spėlioju, o ne paprasčiausiai pasižiūriu. Priežastys kelios. Pirmiausia, tai ankstesnis astrildų bandymas perėti narve baigėsi fiasko - dėjo kiaušinius vieną po kito, o va perėti taip ir nesiryžo. Panašu, kad literatūroje sutinkami perspėjimai apie šių paukščių jautrumą ne iš piršto išlaužti, taigi, šįkart stengiuosi kuo mažiau juos trikdyti. Kita priežastis - lizdelis pasirinktas tokiame šabakštyne, kur net ir prieiti sudėtinga. Na ir paskutinioji - tegu tie paukščiai tvarkosi taip, kaip jiems gamta liepia. O aš pabūsiu pasyvus stebėtojas. Ne mėsai gi auginu :).

Taigi, grįžtam į perėjimo pradžią. Kaip minėjau ji - kovo 8-ąją. Toliau viskas paprasta - skaičiuojame 13 dienų išsiritimui. Išeina kovo 21-oji. Na, turiu prisipažinti, jau kovo 19 vis daugiau laiko pradėjau leisti prie voljero - gal ką išgirsiu. Namiškiai patyliukais jau ir šaipytis pradėjo, kad, jei įmanyčiau, tai ir pats tūpčiau ant kiaušinių...:) Deja, nieko neišgirdau nei 20, nei 21 nei 23 d. Apėmė šioks toks nusivylimas... Na, bet nusprendžiau dar savaitėlę palaukti ir tik tada atlikti reviziją. Šiokių tokių įtarimų sukėlė pasikeitęs paukščių elgesys - praėjus dviem dienoms po tariamo ritimosi, patinėlis, ik tol nakvodavęs ant šakos, tolokai nuo lizdo, tą naktį liko viduje. Liko ir kitą naktį. Be to, pastebėjau, kad paukščiai staiga "pamėgo" daigintas sėklas ir kiaušinį. Mėgo juos ir anksčiau, bet dabar ėmė tiesiog dievinti.

Pirmą kartą kažkokių įtartinų cyptelėjimų išgirdau kovo 24 d., t. y. kai pirmiesiems paukščiukams turėtų būti jau trys dienos. Bet nurašiau viską haliucinacijoms dėl to didelio noro ir laukimo. Na, bet dar po poros dienų abejonių neliko. Vis stipriau ir stipriau kažkas lizdo viduje kovojo už savo teises. Iš gailaus, tylaus maldaujančio cypsėjimo palengva viskas peraugo į garsų reikalaujantį žviegimą (kito žodžio nerandu). Kol kas sunku pasakyti ar ten vienas jauniklis ar daugiau - vienu metu girdisi tik vieno "revoliucionieriaus" balsas, bet ar vis to paties - neaišku. Na ką, skaičiuojame - lizdą paukščiai turėtų palikti po išsiritimo praėjus šešioms savaitėms. Tai - gegužės 2 d. Žinoma, iki to laiko gali daug kas įvykti, bet pradžia gera ir patirtis įdomi.

Na, o dabar tėveliai labai stengiasi - kuo greičiau palesti ir vėl lėkti į lizdą. Tiesą pasakius, patelė čia kruopštesnė - patinėlis randa laiko dar ir pagiedoti, o jai belieka pūkštelėti trumpam į vandenį, ir tiek to malonumo.

Maudynės

Trispalvė papūginė amadina (Erythrura tricolor)

Patinėlis

Patelė

Pristatau dar vieną savo kolekcijos porelę – trispalves papūgines amadinas.

Daugeliui besidominčių smulkiaisiais paukščiais gerai žinoma raudongurklė ir mėlyngalvė amadinos. Trispalvė papūginė amadina – artima jų giminaitė, tačiau šiek tiek kitokia.
Įdomu, kad ji, nors ir nėra kažkokia labai egzotiška, tačiau net ir rimtose svetainėse nėra platesnių aprašymų, dažnai būna tik paminėta, neretai ir visai nepelnytai užmirštama.
Tradiciškai pradedame nuo pavadinimo.

Taigi, kaip jas vadina kiti, artimesni ar tolimesni kaimynai?

čekai: amada zelenomodrá (žaliai mėlyna amadina);

danai: Blågrøn Papegøjeamadine (mėlynai žalia papūginė amadina);

anglai: Forbes Parrot Finch Sunda Parrotfinch (Sunda - sundų tautos valstybė, egzistavusi vakarų Javoje nuo 670 m.), Tanimbar Parrotfinch (Tanimbaras – salų grupė Indonezijoje), Three colored Parrot Finch, Timor Parrotfinch (Timoras – Indijos vandenyno sala);

ispanai: Diamante Tricolor (trispalvė amadina), Pinzón Loro Tres Colores (trispalvė papūginė amadina)
          estai: türkiis-roheamadiin (turkio-žalioji amadina);

suomiai: Sundanparatiisipeippo (Sundo rojaus amadina);

prancūzai: Diamant tricolore (trispalvė amadina);

italai: Diamante tricolore (trispalvė amadina);

latviai: Erythrura tricolor (braliukai visai be fantazijos :));

olandai: Blauwgroene papegaaiamadine (mėlynai žalia papūginė amadina), Tanimbarpapegaaiamadine (Tanimbaro papūginė amadina);

lenkai: papuzik blekitny, papuzik błękitny (žalsvai mėlyna papūginė (amadina));

rusai: Трёхцветная попугайная амадина (trispalvė papūginė amadina);

slovakai: amada zelenokrídla (žaliasparnė amadina);

švedai: Trefärgad papegojamadin (trispalvė papūginė amadina).

Ir kokios gi peršasi išvados? Man pasirodė įdomu, kad ne visos tautos mato (arba kreipia dėmesį) į raudoną uodegą. Dažnai paminėtos tik žalia ir mėlyna spalvos. O slovakai net ir mėlynos nemato :). Tie, kas pavadino paukčius pagal jų geografinį paplitimą, taip pat atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Salų Indonezijos regione galybė. Vien Tanimbaras sudarytas iš 65 salų, Timoras priklauso dviem valstybėms ir panašiai. Įdomi bene dažniausiai internete sutinkama angliškojo pavadinimo versija "Forbes". Ilgokai teko pavargti, kol atradau, iš kur toks pavadinimas . Pirmiausia, žinoma, tikėjausi rasti kažkokį geografinį pavadinimą, deja, viskas, pasirodo, kiek kitaip. O istorija tokia: 1890 m.  vienas Britų gamtos istorijos muziejaus žinovas R. Bowdler Sharpe  nusprendė, kad  Erythrura tricolor vienas pavyzdys "visiškai kitoks" negu kiti . Taigi, tą paukštį jis pavadino Erythrura tricolor forbesi porūšiu, taip pagerbdamas žinomą ornitologą  Forbes. Tiesą pasakius ,pats Forbes neturėjo nieko bendro su tuo paukščiu. R. Bowdler Sharpe pažymėjo šiuos suaugusio patino skirtumus:
"Erythrura tricolor - viršus žalias, galva mėlynos spalvos, kuri išplinta į  kaklą ir pečius.
Erythrura tricolor forbesi - panašus į Erythrura tricolor, bet jo užpakalinė galvos dalis žalia kaip ir nugara, be jokio mėlynumo ant kaklo, nugaros ir sparnų." Tokio skirstymo į du porūšius vėliau buvo atsisakyta, tačiau pavadinimas "Forbes" ir toliau vartoja ornitologai ir paukštininkai . Galbūt taip tiesiog patogiau dėl žodžio trumpumo.

Na ką, laikas persikelti prie aprašymo. Štai ką rašo patyrę paukštininkai.

Porūšiai. 

Porūšių nėra žinoma.

Geografinis paplitimas. 

Tanimbaro ir jas supančios salos (Indonezija) - Babaras, Damaras, Romangas, Vetaras ir Timoras.

Natūrali aplinka. 

Miškingi kalnų šlaitai, žolynai ir bambukų  tankumynai. Taip pat sutinkamos netoliese kultivuojamų teritorijų.

Apibūdinimas. 

Ilgis: 9-10 cm. 

Patinėlis: kakta, žandai, gurklys ir krūtinė – gilios kobalto mėlynumo spalvos. Spalva šviesėja ir įgauna žalsvą atspalvį pereinant prie pilvo ir pauodegio. Viršutinė kūno dalis pradedant nuo sprando – švelniai žalia. Uodega ‑ raudona. Akys – rudos, o snapas ‑ juodas. Kojos šviesiai gelsvos spalvos. 

Patelė: spalvos panašios į patino, tik blankesnės.

Laikymo sąlygos.

Trispalvės papūginės amadinos yra vienos iš smulkiausių Erythrura genties atstovių. Jas gana paprasta laikyti ir veisti, jei laikomasi tam tikrų taisyklių. Jos mėgsta kokybišką sėklų mišinį, minkštą maistą, žalumynus ir, kartais, vaisius. Maniškės dievina agurkus. Tą pažymi ir kai kurie kiti veisėjai. Pageidautina duoti gyvo maisto, nors tai ir nėra būtina sąlyga sėkmingam veisimui. Šiems paukščiams būdingas polinkis tukti, o tai dažnai būna nesėkmingo bandymo veisti paukščius priežastimi. Dauginimuisi siūloma porelę perkelti į atskirą narvą. Lizdui tinkamiausia pusiau atvira dėžutė. Abu partneriai uoliai konstruoja lizdą. Baigtas lizdas paprastai būna kupolo formos. Labiausiai naudojama lizdo medžiaga – kokoso plaušai. Paprastai lizdas susukamas per 1-2 dienas ir netrukus jame padedamas pirmasis kiaušinis.

o       Vadų per metus: 3 

o       Kiaušinių: nuo 3 iki 6 

o       Perėjimas: 13-14 dienų 

o       Apsiplunksnavimas: 21-23 dienos 

o       Atjunkymas: po 3 - 4 savaičių 

Jaunikliai įgauna suaugėlių spalvas po 4-6 mėnesių. Lytiškai subręsta po 6 mėnesių. Tokio amžiaus paukščius jau galima poruoti ir leisti jiems daugintis kiaurus metus. Šios puikios papūginės amadinos ves ir pačios augins vadą po vados be jokio vargo.

Mutacijos: 

o       Pastelinė;

o       Jūros žalumo;

o       Margoji;

o       Juodaakė geltonoji;

o       Lutino (mutacija, kuomet visiškai nėra melanino);

Taigi, čia pateikiau daugiausiai svetimą išmintį. Tikiuosi, kad per mėnesį kitą jau atsiras ir savosios.

Raudonsnapis amarantas (Lagonosticta senegala)

Porelė raudonsnapių amarantų

 Šį kartą pristatau šiek tiek egzotiškesnę astrildų rūšį. Prisipažinsiu, nusipirkau šiuos paukštelius beveik aklai, nelabai ką apie juos žinodamas. O ir savininkas pasitaikė ne itin daug kalbų mokantis, tai susišnekėti nepasisekė. Parsivežus teko kibti į literatūrą, ir netrukus paslaptingieji paukščiukai buvo iššifruoti.

Kaip jie vadinami kitose kalbose?

Čekų: Amarant malý (mažasis amarantas)
Danų: Amarant (amarantas)

Valų: Amarant, Senegal Amarant, Senegalamarant, Senegal-Amarant (amarantas, Senegalo amarantas)

Anglų: African Fire Finch, Common Firefinch, Red-billed Fire Finch, Red-billed Waxbill, Senegal Firefinch (afrikinė ugninė amadina, paprastoji ugninė astrilda, raudonsnapė ugninė astrilda)

Ispanų: Amaranta Senegalesa, Astrilda Sanguíneo, Bengali Senegalés, Bengalí Senegalés, Pinzón Candela de Pico Rojo (Senegalo amarantas, kraujinė astrilda, bengališkasis senegalas, raudonsnapė astrilda)
Prancūzų: Amarante à bec rouge, Amarante commun, Amarante du Sénégal, Amaranthe à bec rouge, Sénégali amarante, Sénégali rouge (raudonsnapis amarantas, paprastasis amarantas, Senegalo amarantas, Senegalo raudonoji)

Italų: Amaranto beccorosso, Fringuello sanguineo (raudonsnapis amarantas, kraujinė astrilda)

Latvių: Estrilda senegala, Lagonosticta senegala, Lagonosticta senegalia
Norvegų: Amarant, Rødnebbamarant (amarantas, raudonsnapis amarantas)
Lenkų: amarantka czerwonodzioba, amarantka senegalska (raudonsnapis amarantas, senegalinis amarantas)

Rusų: крошечный амарант, обыкновенный амарант (smulkusis amarantas, paprastasis amarantas)

Slovakų: amarant cervenozobý , amarant červenozobý (raudonsnapis amarantas)

Slovėnų: amaranta (amarantas)

Švedų: amarant, rödnäbbad amarant (amarantas, raudonasisi amarantas)

Kaip matome, dažniausiai pasikartojantis žodis – amarantas. Kas tas amarantas? Ogi tai dažiklis, suteikiantis spalvą nuo tamsiai raudonos iki purpurinės, naudojamas maisto (kodas E123 J) ir kosmetikos pramonėje. Kiti atkreipia dėmesį į raudoną snapo spalvą, kiti į geografinį paplitimą – Senegalą. Kai kuriose kalbose, siekiant pabrėžti raudonumą, minima kraujo spalva. Tačiau lietuviškai „kraujinis“ man automatiškai asocijuojasi su dešra arba vėdaru... Gal ir gerai, kad šį kartą lietuvaičiai nebandė išsišokti ir pasirinko populiariausią  - raudonsnapio amaranto - variantą. Beje, man šiek tiek keistoka, kad daugelyje kalbų pabrėžiama tik snapo spalva. O juk šio paukštelio beveik visas kūnas raudonas.

Taigi, šiek tiek apie šiuos paukščius. Prieš dėdamas svetimų protingų žmonių sukurtą, o mano tik išverstą tekstą, paminėsiu, kad šie paukščiai kažkuo primena tigrines astrildas neporavimosi laikotarpiu. Sakyčiau net ir kaina J. Skiriasi, matyt, tik populiarumu, giesmele ir elgesiu. Giesmelė labai jau paprasta, nors gilus tembras malonus ausiai, o dėl elgesio, tai man labiausiai imponuoja jų skraidymo maniera – kartais pakimba kaip kolibriai vienoje vietoje ir dairosi, ką čia nuveikus, o sparnelių plazdėjimas neapsakomai malonus ausiai – toks švelnus, rodos, drugeliai plazdena.

Taigi, arčiau „mokslinių“ dalykų.

Paplitimas gamtoje:

Laisvėje amarantai gyvena didelėmis grupėmis ir dažniausiai sutinkami savanos miškuose. Jie yra labai paplitę Afrikoje ir nevengia gyventi šalia žmonių. Amarantai dažniausiai maitinasi ant žemės, čia renka įvairių piktžolių sėklas ir kai kuriuos vabzdžius.

Kuo amarantai įdomūs paukščių augintojams?

Amarantai yra puikūs paukščiai:

• jie yra maži ir patrauklūs akiai;

• jie nėra triukšmingi, bet jų giesmelė maloni ausiai;

• jie yra taikūs, tinka mišriai kolekcijai gausiai apsodintame voljere;

• jie gali daugintis kolonijose, mišriame voljere arba atskirame narve;

• jie gali būti kitų smulkių paukščiukų vaikų įtėviai ;

• jų didelis privalumas – lengvai vizualiai atskiriama lytis.

Natūralus šių aktyvių ir mielų paukščiukų elgesys sukuria namuose atpalaiduojančią nuotaiką.

Aprašymas:
Raudonsnapis amarantas yra 90-100 mm ilgio. Gyvena apie 5-7 metus.  Lytys skiriasi labai aiškiai. Suaugusių patinėlių plunksnos raudonos, o patelių – dominuoja rusvi atspalviai. Snapai rausvi, apie akis geltonas apvadas. Geltonas žiedas labai krinta į akis, ypač vyresnių paukščių. Sparnai ir uodega – rudi. Patelės turi šiek tiek daugiau baltų taškelių ant šonų negu patinėliai. Amarantai gyvena gana plačiame geografiniame areale ir gali būti keleto porūšių. Porūšiai skiriasi raudonos spalvos intensyvumu ir taškeliais ant šonų, kurių kai kurie porūšiai iš viso neturi. Amarantai būna šių porūšių:

Lagonosticta senegala senegala   -  paplitę Senegale
Lagonosticta senegala brunneiceps -  paplitę Etiopijoje ir Sudane
Lagonosticta senegala kikuyuensis  -  paplitę Kenijoje
Lagonosticta senegala abayensis  -  paplitę Etiopijoje
Lagonosticta senegala flavodorsalis  -  paplitę Nigerijoje
Lagonosticta senegala pallidicrissa  -  paplitę Angoloje
Lagonosticta senegala rendalli  -  paplitę Zambijoje ir Pietų Afrikoje
Lagonosticta senegala rhodopsis  -  paplitę Kamerūne ir Malyje

Mutacijos:
Minimos tik dvi raudonsnapių amarantų mutacijos: margieji ir gelsvieji.

Gyvenimo sąlygos:

Amarantai yra smulkūs paukščiai, tačiau jie aktyvūs ir todėl jiems reikia pakankamai daug erdvės. Geriausiai jie jaučiasi dideliuose narvuose ir voljeruose. Kuo ilgesnis narvas, tuo paukščiai turės daugiau galimybių skraidyti. Rekomenduojama vienai amarantų porai skirti 90 cm ilgio, 45 cm aukščio ir apie 45 cm pločio narvą.

Maistas:
Amarantai natūralioje aplinkoje lesa smulkias žolių ir kitų augalų sėklas, vabzdžius. Rekomenduojama maitinti įvairių sorų mišiniu, anyžiaus, sezamo, usnies, rapsų sėklomis, linų sėmenimis, kapotomis avižomis. Puikūs priedai prie sėklų – švieži žalumynai: brokoliai, kopūstai, morkos, agurkai, špinatai ir kiti tamsiai žalios spalvos lapai. Kietai virti kiaušiniai – geriausias proteinų šaltinis, kurį labai lengva paruošti. Gyvas maistas labai svarbus amarantų sveikatai. Besparnės drozofilos (Drosophila melanogaster) (viena iš lengviausiai namuose užsiauginamų „kultūrų“) - idealus maistas amarantams.

Paukščiams nuolat reikalingas šviežias vanduo ir kalcis (kiaušinio lukštas, kriauklės, sepijos).

Veisimas:
Amarantai sėkmingai dauginasi dideliuose narvuose ir voljeruose. Siūloma poreles atskirti  atskiruose narvuose, kuriuose gausu dirbtinių augalų. Poravimosi sezonui narve pakabinama pusiau atvira dėžutė ir/arba standartinis bambukinis skliautinis lizdas. Lizdo landa atsukama į narvo nugarėlės pusę. Tai sukuria šiek tiek daugiau privatumo. Amarantai paprastai renkasi bambukinius lizdus, kuriuose lizdelį suka iš kokoso plaušų ir plunksnų. Lizdą suka abu tėvai ir tam paprastai sugaišta nuo 5 iki 7 dienų.

Patelė paprastai deda 4 kiaušinius, kuriuos abu tėvai pakaitomis peri 12-14 dienų. Lizdo apžiūromis nereikėtų piktnaudžiauti. Išsiritę paukščiukai lizdą palieka po 3 savaičių. Dar dvi savaites siūloma juos palikti kartu su tėvais, o po to atskirti.

Jauniklių spalva panaši į patelės, tačiau be raudonos spalvos ant galvos, be baltų taškelių ir juodo snapo. Plunksnos raudoną spalvą įgauna po 6-9 savaitčių.

Gyvas maistas, drozofilos, milčius ir daigintos sėklos – pageidautini visus metus, o perėjimo periodu – būtini.

Rausvauodegė rubininė astrilda (Neochmia Ruficauda)

Rausvauodegės rubininės astrildos patelė

Pristatau pirmuosius savo paukščius, nuo kurių ir prasidėjo visa mano „paukštiška“ istorija.

Kodėl būtent šitie? Motyvai gal pasirodys ir juokingi, tačiau kaip yra taip yra. Pirmiausiai pradėjus domėtis astrildinių įvairove į akis krito kelios, Lietuvoje populiariausios rūšys – zebrinukės, ryžinukės ir panašiai. Tačiau iš anksto žinodamas, kad vien paukščių laikymu neapsiribosiu, o norėsiu juos ir veisti, susimąsčiau kur gi juos reikės dėti? Internetas pilnas skelbimų: „Parduodu ... už 20 Lt“, „Parduodu … už 10 Lt“, „Dovanoju geram žmogui“, „Dovanoju ne visai geram žmogui“...

Kad pavyks paukščius veisti buvau tikras, nes turėjau labai, labai senos patirties su papūgėlėmis, labai daug patirties su akvariumais. Nors ir būdamas naujokas šioje konkrečioje srityje daug skaičiau ir maždaug įsivaizdavau kur slypi problemos ir kaip jas spręsti.

Taigi, kokį paukštį tuomet įsigyti? Populiariausieji, kaip sakiau man netiko. Kiti Lietuvoje sunkiau randami arba labai brangūs. Atmetimo būdu likau prie dviejų rūšių: Guldo amadinų ir rausvauodegių rubininių astrildų. Na, o čia ir vėl nulėmė masinė lietuvių (ir ne tik) „psichozė“ dėl guldų. Esu ne kartą matęs tokio iškreipto populiarumo pasekmes šunininkystėje. Kai dar tuo užsiiminėjau ir domėjausi, tai teko pergyventi dobermanų, rotveilerių, vokiečių aviganių, Labradoro retriverių, bulterjerų, Stafordšyro terjerų veislių, sakyčiau, žlugimą dėl pernelyg išpūsto populiarumo ir dėl to kylančio didžiulio noro juos veisti nesiskaitant su jokiomis taisyklėmis ir prasilenkiant su sąžine ir paprasčiausiu padorumu. Jaučiau (ir dabar vis dar taip galvoju), kad panašus likimas laukia ir guldų. Na, kitų šeimos narių motyvai paprastesni – guldai „pernelyg spalvoti“, o astrildų „žalių alyvuogių spalvos plunksnos ir taškuota krūtinė - labai gražūs“.

Taigi, įžanga padaryta, galima eiti prie pirmųjų mano paukščių aprašymo. Aprašyme panaudota mano paties patirtis,  taip pat informacija ir nuotraukos rasti internete.

Pradėti norėčiau ne visai standartiškai – panagrinėti patį pavadinimą įvairiomis kalbomis. Pastebėjau, kad tokie tyrinėjimai duoda įdomios, o kartais ir linksmos informacijos ne tik apie paukščius, bet ir apie tautas. Taigi, kaip ši astrilda įvardijama kitose kalbose.

Čekų: Astrild rákosní (nendrinė astrilda);

Anglų: Red-faced Finch, Red-tailed Finch, Rufous-tailed finch, Star Finch (raudongalvė, raudonuodegė, rusvauodegė, žvaigždinė astrilda);

Ispanų: Diamante Colirrojo, Pinzón de Estrellas (raudonuodegė amadina, žvaigždinė astrilda);

Estų: kõrkja-amadiin (viksvinė amadina);

Prancūzų: Diamant à queue rousse, Diamant ruficauda (rusvai-raudonuodegė amadina, rufikauda amadina)
Italų: Diamante codarossa, Fringuello stellato (raudonuodegė amadina, žvaigždinė astrilda)
Latvių: Neochmia ruficauda
Rusų: Тростниковый астрильд (nendrinė astrilda)
Slovakų: batilda trstinová (nendrinė astrilda)
Švedų: Sävastrild (nendrinė astrilda)

Iš tokios apžvalgos matyti, kad daugumoje kalbų akcentuojama ne astrildų išvaizda, o gyvenamoji vieta – nendrės. Išimtis - italai, ispanai ir prancūzai, atkreipiantys dėmesį raudoną uodegą. Na, ir visiška išimtis – anglai, kurie šias astrildas vadina žvaigždinėmis. Galiu suklysti, bet manau, kad pavadinimas kilo iš taškuotos, panašios į žvaigždėtą dangų krūtinės. Beveik esu tikras, kad italai su ispanais šį sinonimą taip pat pasiskolino iš anglų. Taip pat anglai vieninteliai jas dar vadina raudongalvėmis. Mes,lietuviai, galime didžiuotis, kad vieninteliai šių paukštukų raudonumą prilyginome rubinui ir, sakyčiau, pelnytai.

Paplitimas

Šiaurės Australija.

Būdas

Palyginti rami, tyli ir nepriklausoma. Paprastai taikaus būdo, bet dauginimosi metu gali atkakliai ginti lizdą.

Išvaizda

Kakta, žandai, pagurklis ir snapas ryškiai raudoni. Kaklas ir priekinė nugaros dalis – nuo pilkai žalios iki alyvuogių žalios spalvos. Sparnai pilkai rusvi.  Pilvas gelsvas, uodega tamsiai raudona. Raudonos akys, geltonos kojos ir pirštai. Taškeliai išsibarstę ant žandų, krūtinės ir ant šonų. Senesni paukščiai paprastai būna ryškesnių spalvų ir turi daugiau taškelių. Jaunikliai labai panašūs į šviesiųjų rubininių astrildų (Neochmia phaeton) jauniklius – jie yra dulsvos žalsvai rusvos spalvos, pilvai šiek tiek šviesesni už nugaras, juosvi snapai, rudos kojos.

Mutacijos

Sutinkamos šios rausvauodegių rubninių astrildų mutacijos:

 Raiboji    
                                  

 Cinamoninė                                             

 Geltonoji

 Gelsvoji

Geltongalvė

Literatūroje dar minima mėlynoji mutacija. Ji net ir aprašyta. Įdomu, kad visi kaip susitarę tvirtina, jog tokios mutacijos esama, tačiau niekas savo akimis jos nematė. Bandžiau internete paieškoti nuotraukų – nepavyko ir man. Tikiu, kad tai gali būti tiesiog mitas.

Lyčių skirtumai

Patelės „kaukė“ dengia mažesnį veido plotą negu patino. Tačiau šis požymis gali kartais ir apgauti, nes besišeriantis patinėlis kartais būna labai panašus į patelę. Taškeliai, puošiantys „kaukę“, krūtinę ir šonus paprastai patelių būna ne tokie ryškūs kaip patinų. Vėlgi, galima apsirikti, nes labai ryški patelė ir blankokas jaunas patinėlis atrodo labai panašiai. Nors ir patelė ir patinas bendrauja skleisdami paprastus šaižokus pypčiojimus, tačiau giedoti gali TIK patinas. Sakyčiau tai ir yra patikimiausias lyčių skyrimo būdas.

Giesmė

Giesmelė nesudėtinga, kartojasi vis tas pats aukšto tembro motyvas. Man ta giesmė primena stumiamą surūdijusį karutį kreivu ratu – vis besikartojantis tas pats „girgždėjimo“ motyvas. Giesmė negarsi ir neerzinanti. Beje, skirtingų patinėlių giesmės motyvas gali šiek tiek skirtis.

Maistas.

Soros, žalumynai ir vabzdžiai: muselės, skraidančiosios skruzdės, skruzdžių lėliukės, smulkūs milčiai ir termitai.

Natūrali aplinka

Aukštos žolės, nendrynai upių, šaltinių ir pelių pakrantėse. Paukščiai labiausiai mėgsta plotus, kuriuose auga krūmeliai ir žemi medžiai.  

Būdas

Laukinės raudonuodegės rubininės astrildos ne veisimosi metu gyvena dideliais būriais. Prasidėjus veisimosi sezonui paukščiai savo norą poruotis demonstruoja piršimosi ritualais: patelės tuoktuvių skrydžiu ir patinėlio šokiu. Patelė ratais skraidydama apie tupintį patinėlį gali snape laikyti žolę. Kai patinėlis peršasi patelei, jis laiko snape ilgą žolę, papučia galvos, krūtinės ir šonų plunksnas, suka uodegą link patelės. Patinėlis išsitempia ir tūpinėja aukštyn žemyn tuo pačiu čiulbėdamas. Man vis dar paslaptis kaip jis sugeba suokti laikydamas snape žolę. Bet matyt, kai labai nori įmanoma ir tai...

Patelė pradeda virpinti uodegą skatindama patinėlį kopuliacijai.

Sudariusios porą astrildos gali likti kartu net ir pasibaigus poravimosi sezonui.

Šios astrildos nuekada nenakvoja lizduose taip kaip zebrinės amadinos. Joms lizdai reikalingi tik perėti.

Svarbu žinoti

Rausvauodegės rubininės astrildos gali poruotis su baltaveidėmis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia bichenovii), paprastosiomis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia guttata).

Tai palyginti ilgaamžiai paukščiai. Šios astrildos blogai jaučiasi šaltesniame klimate ir neturėtų būti laikomos žemesnėje, kaip 12-15°C temperatūroje.

Veisimo patarimai

Jei narvas pakankamai didelis (pvz., apsodintas voljeras), rausvauodegės rubininės astrildos gali būti veisiamos mišrioje kompanijoje su kitais paukščiais. Taip pat jos dauginasi atskirame narve. Apsodintame voljere astrildos dažnai suka lizdą krūme arba aukštos žolės kuokšte. Tačiau narve joms tiks dėžutė arba cilindras, pagamintas iš vielos tinklo su 1,5 cm akutėmis, kurio viduje jos susisuks lizdą. Astrildos suka skliautinį lizdą su anga šone. Lizdas sukamas iš grubių žolių, taip pat gali būti panaudoti žali žolių stiebai. Lizdo vidų mėgsta iškloti plunksnomis. Jei astrildoms pakabinate dirbtinį lizdą, patartina į vidų įdėti šiek tiek lizdo medžiagos. Tai stimuliuoja norą sukti lizdą. Lizdo medžiagos turi būti pakankamai daug netgi po to, kai lizdas jau baigtas. Dauginimosi metu pora labai saugo teritoriją apie lizdą. Peri abu paukščiai. Išsiritus paukščiukams labai svarbu duoti daug gyvo maisto ir kiaušinmaisčio. Nedavus pakankamo kiekio gyvo maisto (arba kiaušinmaisčio) tėvai dažnai išmėto savo jauniklius. Tik apsiplunksnavę jaunikliai yra gana jautrūs šalčiui ir drėgmei. Po to kai apsiplunksnuoja ir palieka lizdą jaunikliai nebegrįžta į jį nakvoti.

Kadangi astrildos perėjimo metu yra labai jautrios, reikėtų vengti lizdo patikrinimų jei tik įmanoma. Jeigu planuojate jauniklius žieduoti uždarais žiedais, geriau palaukti, kol jie bus 9-10 dienų amžiaus.

Gyvenimo raida

Dėtis:	3-6 kiaušiniai
Perėjimo pradžia:	Po trečio kiaušinio (naktį paprastai peri tik patelė)
Prasikalimas:	Po 13 perėjimo dienų
Apsiplunksnavimas:	Po 21 dienos
Lizdą palieka:	6 savaičių
Atjunkymas:	4-6 mėnesių
Branda:	Kadangi astrildos gali subręsti anksčiau, negu įgauna tikrąją savo spalvą, daugelis veisėjų pataria nedauginti paukščių kol jiems sukaks 6-9 mėnesiai.