Voljeras

Bet kuris paukštininkas pradėdamas savo veiklą arba ją plėsdamas neišvengiamai susiduria su, sakyčiau, pirmuoju galvosūkiu – kur apgyvendinti paukščius? Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu - turite pasirinkti vieną iš trijų variantų: narvelis, voljeras arba „paukščių namas“. Jei gyvenate ne mieste ir turite galimybę pasirinkti trečiąjį variantą, tai aš Jums tiesiog pavydžiu. Esu matęs gražiai ir patogiai įrengtą paukštyną šiaurinėje Vokietijoje, privataus namo kieme. Tik trumpai pasakysiu, kad tai karkasinė konstrukcija su dideliais langais, šildymu, apšvietimu, maisto ruošimo, sandėliavimo ir šaldymo galimybėmis, su galimybe paukščiams kada nori išskristi į lauką ir panašiai. Iš akies įvertinus namelio plotas apie 40 m², dar tiek pat ploto atitverta lauke. Tame paukštyne šeimininkės teigimu gyvena apie 200 paukščių. Suprantama, tokiam paukštynui įsirengti pirmiausiai reikia vietos, nemažų lėšų statybiniams darbams. Teks pagalvoti ir kaip apsaugoti paukščius nuo visokiausių priešų: piktų kaimynų, gyvūnų (kačių, kiaunių, šeškų, žiurkių...). Nepamirškite, kad pasistatę namelį, nuolat turėsite išlaidų šildymui ir apšvietimui. Mūsų platumose vien elektriniam šildymui mano skaičiavimais 10 m² ploto reikės apie 1 kW šildytuvo. Žiemą jis veiks beveik nenutrūkstamai, taigi, mano minėtam „vokiškam“ voljerui apšildyti šaltą žiemos mėnesį teks pakloti apie 1000 Lt. Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad net ir trumpi elektros pradingimai gali išnaikinti visą Jūsų kolekciją. Taigi, teks iš anksto pagalvoti apie „paukščių gelbėjimo planą“ įvykus avarijai. Gal tai bus tik signalizavimas apie gedimą, o gal automatinis šildymo sistemos perjungimas į alternatyvią. Tačiau bet kokiu atveju tai jau automatika. Nežiūrint visų šių sunkumų, aš vis dar turiu tokią svajonę ir, jei pasiseks, kada nors gyvenime tikrai pabandysiu ją įgyvendinti.

Kitas kraštutinumas – narvelis. Jei nuspręsite jį pirkti, tai problemų lyg ir nelieka – nuėjote sumokėjote nereliai didelius pinigus ir turite kur laikyti paukštį. Deja, mano vertinimu, normalų narvelį bent jau Lietuvoje nusipirkti sunku. Dauguma jų labai maži: vienai porelei kikilių laikyti būtinas ne mažesnis kaip 0,3 m² narvelio plotas, t.y. maždaug 40 cm x 75 cm. Kai pradėsite žiūrinėti panašaus dydžio narvelius pamatysite, kad daugumas jų skirti papūgoms – stori virbai su dideliais tarpais. Net jei ir surasite panašaus dydžio narvą jis vis viena kuo nors neįtiks – arba forma, kuri niekaip netelpa į Jūsų numatytą vietą, arba spalva. Jau nekalbu apie keistą narvų gamintojų pomėgį viską išpuošti taip, kad tose grožybėse paukštis nelabai ir reikalingas – vis viena jo nebesimato. O dar visokiausių spalvotų plastmasių panaudojimas... Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, tačiau šiame straipsnelyje jaučiuosi turįs teisę remtis savo skoniu, nuomone ir pastebėjimais. Taigi, parduotuviniai narveliai atkrenta. Kas lieka? Žinoma, darytis pačiam. Tokio sprendimo pasekmės šios:

Pliusai:

• ·         Narvo gabaritus galėsite pritaikyti prie pasirinktos vietos namuose;
• ·         Narvo medžiagas, spalvą galėsite parinkti prisitaikydami prie kitų baldų;
• ·         Narvas bus estetiškas ir atitiks Jūsų grožio supratimą;
• ·         Išleisite maždaug 3 kartus mažiau pinigų negu pirkdami tokio paties dydžio narvą;
• ·         Patirsite projektavimo ir konstravimo malonumus (žinoma, jei tas jausmas Jums nesvetimas).

Minusai:

• ·         Teks paaukoti dalį savo laisvalaikio;
• ·         Jei turite nedaug patirties greičiausiai padarysite klaidų;
• ·         Visada rezultatas bus vos vos blogesnis negu tikėjotės (tačiau, patikėkit, tą pastebėsite tik Jūs);
• ·         Atsiras nenumaldomas noras daryti dar vieną narvą, tik geresnį.

Rėminės konstrukcijos narvo fragmentas

Taigi, kaip jau supratote narvus darausi pats. Rėmui naudoju obliuotus juodalksnio tąšus. Juodalksnis nepigus, tačiau ta spalva tinka prie mano namų interjero. Grotelėms perku cinkuotos vielos tinklą su standartinėmis 12 mm x 12 mm akutėmis. Esu daręs visokiausių konstrukcijų narvus, bet bene geriausias būdas – pasigaminti tinkamo dydžio medinius rėmelius (sieneles ir lubas), prie rėmelio baldų gobeleno prišaudymo įrankiu pritvirtinti tinklą, o paskui sieneles sujungti tarpusavyje. Po to lieka pritvirtinti dugną, kurį darau taip pat iš medžio, tik platesnių lentų. Čia turbūt laikas pateikti kai kuriuos svarbius pastebėjimus:

·         Ištraukiamas dugnas turi būti padarytas taip, kad į tarpus tarp dugno bortelių ir sienelių nepribyrėtų šiukšlių, nes nuolat vargsite, kai reikės išvalyti narvą. Tam geriausiai pasitarnauja prie sienelių pritvirtintos trikampio profilio grindjuostės, kurių plačioji dalis pridengia plyšius tarp ištraukiamo dugno ir sienelių.

·         Kol kas nesu iki galo išsprendęs durelių problemos: minėtame vieliniame tinkle, iškirpus angą lieka aštrūs nukirptų vielučių galai, kurie išakės Jūsų rankas taip, lyg laikytumėte namuose piktą katiną. Esu išbandęs įvairių man prieinamų sprendimų. Kol kas geriausias – apkaustyti kraštus U formos aliuminio profiliu, tačiau tai ir nemažas darbas ir, sakyčiau, nėra labai estetiška.

Kita narvo konstrukcija - berėmė

·         Šakeles pritvirtinu plastmasinėmis sąvaržėlėmis skirtomis laidų surišimui. Tai patogu, nes sąvaržėlių beveik nesimato, jos pigios, tvirtai laiko šakeles, o prireikus paprasčiausiai nugnybiamos ir šakelė išimama.

·         Po narvu patogu sukonstruoti staliuką ant ratukų – tai gerokai palengvins grindų valymą po narvu, atsiras daugiau vietų namuose, kur gali stovėti narvas, nes, prireikus, visada galės būti patrauktas.

Savo „ūkyje“ narvus naudoju įvairiausioms reikmėms – atskirtiems jaunikliams laikyti, naujų paukščių karantinui, atskirtai porelei perėti, laikinai suleisti paukščius valant voljerą ir panašiai. Turbūt be keleto įvairių dydžių narvelių neišsivers nei vienas paukštininkas, nesvarbu kur laikytų pagrindinį paukščių būrį.

Na, ir paskutinysis, o iš tikrųjų tarpinis paukščių apgyvendinimo variantas – voljeras. Ne veltui jį pasilikau paskutinį - tai mano pasirinktas variantas. Kuo jis žavus:

Voljeras

• ·         Voljere paukščiams sudaromos sąlygos, artimos idealioms;
• ·         Turėsite galimybę laikyti daugiau paukščių, be to padidės galimybė veisti retesnes rūšis;
• ·         Voljeras ne tik paukščių gyvenamoji vieta, bet ir Jūsų būsto interjero detalė, kur Jūs ne tik galėsite, bet ir privalėsite atskleisti savo dizainerio ir inžinierinius sugebėjimus;
• ·         Jei turite stogą virš galvos, tai, greičiausiai, rasite vietos ir voljerui;
• ·         Gerokai sumažės paukščių priežiūros vargų, lyginant su tokiu pačiu skaičiumi paukščių, laikomų narvuose;
• ·         Galėsite mėgautis svečių aikčiojimais ir pagyromis, o „rimtų“ paukštininkų hierarchijoje pakilsite vienu laipteliu aukščiau.

Kita vertus prieš ryžtantis įsirengti voljerą verta nepamiršti ir kai kurių grėsmių:

• ·         Pirmiausiai Jūsų sprendimui turi pritarti visi namiškiai, nes „normalaus“ žmogaus akyse jūs jau esate „ligonis“ ir tai, ką darote, nebėra nekaltas laikinas susižavėjimas;
• ·         Jei voljere laikysite kelias poras besiveisiančių paukščių patartina pagalvoti kur juos padėsite, kai rudeniop būrys pagausės 5-6 kartus;
• ·         Voljere paukščiai veisiasi lengviau, tačiau veisimo planavimas voljere nepalyginamai sudėtingesnis, negu narve;
• ·         Jei paukščius laikydami narvelyje galite tikėtis, kad per atostogas juos galėsite laikinai nuvežti draugams, tai voljero kolonija bus visada pririšta prie savo gyvenamos vietos ir nusiteikite, kad tapote ūkininku, kuris yra pririštas prie namų.

Na, o jei vis tik nusprendėte, kad šios kliūtys nerimtos, palyginus su dideliu noru turėti paukštyną, tuomet pirmyn. Neplanuoju mokyti, kaip reikia daryti voljerą. Tą galėčiau daryti po to, kai sukonstruočiau keliasdešimt savųjų. Taigi, tik pabandysiu aprašyti savo patirtį, kaip įrengtas mano voljeras ir į ką dera atkreipti dėmesį.

Taigi, pirmiausiai vieta. Esu tipinis daugiabučio gyventojas. Gyvenu ne vienas, todėl vieta, kur bus voljeras turi atitikti visų poreikius. Poreikiai paprastai būna gana skirtingi:  namiškiai nori aukoti kuo mažiau ir kuo prastesnės buto vietos, o šeimininkas, neabejotinai, kuo daugiau. Na, čia daugiau diplomatijos ir susitarimo klausimai. Žinau žmonių, kas užleido visą kambarį paukščiams. Aišku, jei liko dar kokie 5 laisvi kambariai, kodėl gi ne? Bet ką daryti jei butas standartinis, kaip kišenė, na, toks, kaip mano? Manau, kad aš turėjau vienintelį šansą, kurį ir išnaudojau – paukščiams atidaviau balkoną. Nežinau, kaip pavyksta kitiems, bet mano balkone po eilinio kapitalinio apsivalymo labai greitai pradėdavo kauptis visokiausi nereikalingi daiktai, žiemą, jis tapdavo savotišku šaldytuvu, per šventes – maisto sandėliu. Vienu žodžiu tai – patalpa, kuri gal ir naudinga, bet nuolat kelianti estetines problemas. Taigi, balkono atidavimas paukščiams paprastai namiškių negąsdina, nes blogiausiu atveju viskas liks, kaip ir buvo, tik tada dėl viso šiukšlyno bus kaltas vienas vienintelis šeimos narys, o jei pasiseks, gal netgi pasidarys tvarkingesnis negu buvo. Žinoma, namiškiai dar tikisi, kad sulig balkono apgyvendinimu iš namų išnyks visokie narveliai, bet tai, žinoma, nelabai pagrįstos viltys, jų vis viena prireiks. Tai štai, balkonas jau atkovotas. Koks jis turi būti, kad tiktų apgyvendinti paukščius?

Sienos.

Pirmoji ir būtina sąlyga – balkonas turi būti pakankamai apšiltintas. T.y. langai turi būti standartiniai, stiklo paketo. Pageidautina, kad būtų apšiltintos ir sienos, ir lubos ir grindys. Tiesą pasakius pati temperatūra balkone ne taip sunkiai palaikoma papildomu šildytuvu, tačiau visos neapšiltintos sienos žiemą rasos, gal net pradės pelyti. Jei neapšiltintos grindys, visa, kas yra ant jų (pvz., maudykla) bus šalta, nes šildytuvo oras kyla į viršų ir grindų beveik nešildo. 

Voljero langai

Dabar keletas žodžių dėl stiklų. Mano voljere yra dvi stiklinės sienos: viena į lauką, kita į kambarį. Dažnai žmonės klausia, ar nepavojinga paukščiams stiklinės sienos, ar neužsimuša? Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Na, užsimušti ar susižeisti kol kas nepavyko nei vienam paukščiui, tačiau meluosiu, jei sakysiu, kad jie į stiklą neatsimuša. Būna... Tiesa, senbuviai taip nedaro. Mano patirtis sako, kad nuo stiklo kenčia naujai atsivežti paukščiai arba ką tik iš lizdo išskridę jaunikliai. Paprastai praėjus savaitei nei vieni, nei kiti į langus nebesidaužo. Beje, įdomu tai, kad į stiklą paukščiai atsimuša ir iš kitos pusės. Pas mano paukščius neretai bando apsilankyti zylės. Anksčiau kartais ir jos kaukštelėdavo į stiklą, tačiau dabar jau apsiprato. Taigi, mano stiklai palikti tokie, kokie yra. Tie, kas nenori rizikuoti gali pridengti stiklą grotelėmis, tinkleliu ar kokia nors kita matoma pertvara. Ko gero tai padidintų paukščių saugumą, bet sukeltų valymo, ir galų gale, estetinių problemų.

Matyt verta atskirai pakalbėti ir apie atidaromus langus. Mano balkone yra du langai, kurių vienas yra pačiame voljere, o kitas už jo ribų. Vasarą atidarinėju tik tą langą kuris yra ne voljere, tačiau vis viena labai rizikuoju pamiršti jį uždaryti prieš įeidamas į narvą ir pasprukusius iš voljero paukščius „išleisti į laisvę“. Geriausia būtų langus pridengti grotelėmis. Tačiau kyla klausimai – ar neužkliūtų tokie balkono langų patobulinimai jautriems priešais gyvenantiems kaimynams ar kokiam nors seniūnijos architektui? Kitas klausimas ar tikrai esate pasiryžę gyventi už grotų? Aš kol kas nepraradau nei vieno paukščio, tad vis dar pasitikiu savo pareigingumu ir grotuoti langų dar neplanuoju.

Kaip minėjau kitas mano voljero langas atsuktas į kambarį. Sakyčiau, kad tai labai svarbi voljero detalė. Galimybė paukščius stebėti ne per gana tankias groteles, o per stiklą tikrai verta vargų, susijusių su nuolatiniu stiklo valymu. Voljeras tampa labai svarbia interjero detale. Darosi kažkuo panašus į akvariumą ir atrodo labai estetiškai. Minusai – tai jau minėtas stiklo valymas (aš tai darau kartą per savaitę ir sugaištu apie 10-15 min.), kitas dalykas, kad kaip išorinį taip ir vidinį stiklą paukščiai sunkiai suvokia. Tik vidinis stiklas juos trikdo kiek kitu aspektu – žmogus esantis už stiklo jiems atrodo gerokai pavojingesnis, negu tas, kuris stovi už grotų. Taigi, elgtis arti voljero reikėtų atsargiau. Kai ateina svečių, ypač su nuolat straksinčiais vaikais, labai padeda užuolaida.

Durų užraktas

Kadangi paukščiams paskyriau ne visą, o tik dalį balkono, tai teko vieną sienelę su durimis daryti iš grotų. Galiu tik trumpai pasakyti, kad konstrukcija praktiškai identiška narvui – mediniai tąšeliai ir virintas vielos tinklas. Įrengiant duris du dalykai turi būti gerai apgalvoti: dydis ir atsidarymo kryptis. Dėl dydžio, tai projektuodamas įsivaizdavau, kad jos turi būti kuo mažesnės, kad einant į vidų paukščiai neišskristų lauk. Dabar galiu pasakyti, kad tai daugiau teorija. Realybė tokia, kad įeidamas ar išeidamas šeimininkas visada nešasi galvoje kažkokią svarbią mintį ir apie staktos aukštį paprastai pamiršta. Tai reiškia, kad galva kenčia nuolat... O paukščiai, kad ir kokios mažos durys, vis viena išskrenda, jei jiems taip norisi. Taigi, manau, durys pirmiausiai turi būti patogaus dydžio. Dėl atsidarymo krypties, tai čia jau priklauso nuo šeimininko planų. Mano logika buvo tokia – narvo išorėje laikau kai kuriuos daiktus, o viduje bet kokiu atveju turi būti laisvos vietos paukščiams paskraidyti, taigi, duris atidarinėju į vidų. Manau neblogas sprendimas, jei būtų pritvirtinta spyruoklė, uždaranti duris. Be abejonės durys turi turėti kažkokią sklendę ar užraktą. Jis turėtų būti kuo paprastesnis, kad nebūtų sunku užsklęsti laikant rankose paukštį, ar kokius nors įrankius.

Grindys.

Mano balkone grindys išklotos plytelėmis. Tačiau nenorėdamas jų gadinti, o ir dėl to, kad grindys neapšiltintos, išklojau jas medžio plaušo plokštėmis, kurias sujungiau lipnia juosta, liaudyje dar vadinama „skoču“. Ta pačia juosta prie sienų priklijavau visus plokščių kraštus. Mintis buvo tokia, kad jokios šiukšlės nepapultu po kartonu ir nesudarytų sąlygų įsiveisti kokioms nors gyvybės formoms. Turiu prisipažinti, kad priklijavimai prie sienų atlaikė kokį mėnesį, tačiau tarpusavyje sujungti kartonai kol kas nepavedė. Ar jau yra gyvybės po grindimis kol kas nežinau – kvapų nesijaučia, o patikrinti nelabai išeina.

Sulig grindų įrengimu, statybininkų terminais kalbant – „dėžutė“ baigta, lieka interjeras. Čia, kaip ir statant namą teks pagalvoti apie šildymą, apšvietimą. Vėliau – apie geras paukščių gyvenimo sąlygas: miegamuosius, virtuvę, gyvenamąją erdvę. Taigi, pradedam nuo elektriko darbų.

Šildymas.

Šildytuvas pridengtas džiuto audeklu, apsaugančiu nuo teršalų

Kokia bebūtų tobula Jūsų buto šildymo sistema, greičiausiai ji nebus pakankamai gera balkone. Vien jau dėl to, kad balkono bent viena siena dažniausiai stiklinė, o stiklas, kaip žinia, turi pakankamai blogą šiluminę varžą. Taigi, pučiant vėjui temperatūra balkone svyruos gana drastiškai. Manau, kad mūsų klimato sąlygomis per daug rizikinga pasikliauti vien įrengta centrinio šildymo sistema ir dėl šventos ramybės reikia autonominio šildymo. Savo balkone įsirengiau gana paprastą ir palyginti pigią sistemą. Iš emigruojančių tautiečių pagal skelbimą už 50 Lt nusipirkau naujutėlį tepalinį 2kW radiatorių (visiškai pakaktų ir 1 kW, tačiau tokio neradau, todėl naudoju tik pusę galios). Elektronikos prekių parduotuvėje nusipirkau kinišką buitinį termoreguliatorių, kuris atsiėjo dar apie 60 Lt. 

Termoreguliatorius

Dar reikalingi keli metrai laido ir elektros lizdas. Termoreguliatorius užprogramuotas palaikyti 20-21 laipsnio temperatūrą. Šta ir viskas. Sistema neišjungiama niekada – nei dieną nei naktį, nei žiemą, nei vasarą. Tai labai patogu, nes nereikia svarstyti kokia bus naktis, nepergyventi, jei vasarą išvykus iš namų staiga atšalo, o langai liko atviri. Tiek to, tie keli bereikalingai išleisti litai šildymui, bet paukščiai lieka saugūs. 

Jei planuotumėte įsirengti panašią sistemą siūlyčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Konkrečiai – gerai suplanuokite, kur stovės radiatorius ir kur termoreguliatorius. Reikalas tas, kad pradėjusio šilti radiatoriaus šiluma pasieks termoreguliatorių ir jį išjungs priklausomai nuo to, kaip vienas kito atžvilgiu jie bus išdėstyti. Pabandykite įsivaizduoti kaip cirkuliuos oras Jūsų voljere. Tikriausiai visi prisimena, kad šiltas oras kyla aukštyn, o šaltas leidžiasi žemyn. Pradėkim nuo šalto. Neabejotinai „šaldymo elementas“ voljere bus langas. Taigi, praktiškai visas lango plotas šaldys orą ir jis, lyg koks krioklys leisis palei stiklą žemyn ir kaupsis ant grindų. Kas pasidarys įjungus radiatorių? Sušilęs oras lyg dūmai iš kamino kils link lubų, palei jas pasiskleis į visas puses ir po truputį aušdamas pradės leistis žemyn. Leisis palei visas sienas, o ypač greitai palei langą. Taigi, susidarys oro cirkuliacija, tačiau visada viršuje bus gerokai šilčiau negu apačioje. Dabar laikas pagalvoti kur turėtų būti termoreguliatorius, kad palaikytų kuo vienodesnę temperatūrą. Tarkime jį pritvirtinsite prie pat lango, arba padėsite ant grindų. Tuomet būkite tikri, kad Jūsų radiatorius niekada neišsijungs, nes, kol sušilęs oras ateis iki termoreguliatoriaus, jis jau bus spėjęs atšalti. Kitas kraštutinumas, jei reguliatorius bus virš radiatoriaus. Tada vos jam įsijungus termoreguliatorius jį tuoj pat išjungs. Mano voljere radiatorius stovi prie tolimosios sienos, o termoreguliatorius priešingame voljero gale, prie įėjimo, akių aukštyje. Žinoma, tai negarantuoja vienodos temperatūros visame voljere, bet galima tikėtis, kad ji bus palaikoma kiek įmanoma vienodesnė. 

Įrengus šildymo sistemą būtina viduje pakabinti paprastą termometrą ir patikrinti kokia temperatūra ir kaip ji kinta pagrindinėse paukščių buvimo vietose. Pagal rezultatus galima keisti radiatoriaus buvo vietą arba perprogramuoti termoreguliatorių, taip, kad būtų palaikoma teisinga temperatūra.

Apšvietimas.

Apšvietimas voljere reikalingas tam, kad pratęstų šviesų paros laiką paukščiams. Tai ypač svarbu, jei ketinate leisti paukščiams daugintis ne tik vidurvasarį, bet ir žiemą. Patamsyje paukščiai negali aktyviai gyventi, todėl tamsiu paros laiku jie negali ne tik patys pasimaitinti, bet ir pamaitinti jauniklių. Nesunku nuspėti, kas atsitiks su ką tik išsiritusių paukščiukų vada, jei tėvai jų nepamaitins 17 valandų trunkančios lietuviškos  žiemos nakties metu. Apšvietimo intensyvumas ir vieta nėra labai svarbūs paukščiams. Daugumas iš jų laiką leidžia nendrynuose ir krūmynuose, todėl ryški šviesa nereikalinga. Iš kurios pusės ji švies taip pat nėra svarbu. Tačiau šie dalykai labai svarbūs šeimininkui besistengiančiam savo voljerą padaryti tokį, kad jis nebūtų vien tvartas, o ir sudarytų kažkokį estetinį traukos centrą bute. 

"Teisingo apšvietimo" pavyzdys

Taisyklė čia labai paprasta – apšvietimas bus teisingas tada, kai lempos nesimatys iš tos vietos, iš kurios planuojate stebėti paukščius. Be to apšvietimo kryptis turi būti iš tos pačios pusės, iš kurios stebite paukščius. Jei apšvietimą padarysite iš priešingos pusės galėsite stebėti tik paukščių kontūrus, panašius į karpinius. Aš apšvietimui naudoju vieną liumeniscencinę lempa pritvirtintą prie sienos palei pačias lubas, kad paukščiai negalėtų ant jos nutūpti ir, suprantama, apteršti. Jei planuojate naudoti liumeniscencines lempas siūlyčiau pasirinkti šiltesnį spektrą, nes baltos, arba dienos šviesos lempos atrodo nenatūraliai ir bent jau man sudaro operacinės arba vivariumo įspūdį. Esu išbandęs ir specialias paukščiam skirtas lempas turinčias ultravioletinio spektro dalį. Pagrindiniai trūkumai šie: labai nemaloniai balta šviesa, labai trumpas darbo laikas (viena iš dviejų lempų sugedo po mėnesio) ir labai didelė kaina (apie 20 EUR). Ar tai turi įtakos paukščiams ‑ nežinau. Manau, kad tai daugiau marketinginiai triukai, negu būtinybė. Ypač tada, kai paukščiai gyvena balkone, kur vasarą atidarius langą ultravioletiniai saulės šviesos spinduliai patenka į voljerą be jokių trukdymų.

Manyčiau visai nebloga mintis apšvietimo įjungimą automatizuoti, nes žiemą, grįžus iš darbo jau seniai būna sutemę, todėl jau sumigę paukščiai įjungus šviesą bus be reikalo trikdomi ir dienos ritmas nuo to kentės.

Baigus įrengti šildymo ir apšvietimo sistemas belieka pasirūpinti interjeru ir paukštiškais „baldais“. Pradėkime nuo, tikriausiai, pagrindinio paukščių „baldo“ - laktelių.

Šakos voljere.

Mano vertinimu šakos voljere yra ypatingai svarbus, o gal net svarbiausias dalykas, kuris turi būti itin kruopščiai apgalvotas ir suprojektuotas. Kodėl šakos taip svarbios voljere? Turbūt dėl to, kad jos atlieka iš karto kelias funkcijas: jos būtinos sukuriant paukščiui geras gyvenimo sąlygas, tačiau tuo pačiu jos yra vienas iš pagrindinių voljero detalių sukuriančių estetišką vaizdą. Kitaip sakant viena ir ta pati šakelė turi būti ir graži ir naudinga. Sąmonigai nekalbu apie tiesias tekintas „vištų laktas“, kurias naudoja kai kurie veisėjai. Taip, jos patogios, jei Jūsų tikslas kuo patogiau ir su kuo mažesnėmis pastangomis išperinti kuo daugiau paukščių ir veislynui nekeliami estetiniai reikalavimui. 

"Ortopedinės" treniruotės ant šakelių

Kitas natūralių šakų privalumas palyginti su laktelėmis – „ortopedinis“ poveikis. Paukščiai priversti tūpti ant skirtingo storio šakų, kusios auga įvairiomis kryptimis. Tai leidžia teisingai vystytis raumenynui ir sąnariams, neleidžia peraugti nagams. Negaliu teigti, nes nebuvau paukščiu, bet manau, kad ir paukščiui maloniau pasikarstyti, negu tupėti vienoje eilutėje su savo gentainiais.

Kur slepiasi šio reikalo sudėtingumas ir apie ką siūlau pagalvoti:

• ·         Idealiu atveju šakelės turi būti priešingose voljero pusėse, kad būtų galimybė paukščiams paskraidyti;
• ·         Paukščiai mėgsta, kad nuošalesniame kampe būtų šakų tankumynas, kuriame patogu perėti ir slėptis. Kita vertus pagalvokite, kaip jūs prie tų lizdų prieisite ir kaip pagausite tinkleliu paukštį, kai jis tupės tame tankumyne?
• ·         Nesugalvokite dėti sakuotų spygliuočių šakų. Sakai lengvai išsivalo terpentinu, tačiau nesu tikras, kad paukščiams patiks būti mirkomiems toje smarvėje.
• ·         Šakas paukščiai laupys, ypač kol jos žalios, todėl geriau dėkite „valgomų“ rūšių medžius – karklus, gluosnius, žilvičius, alksnius. Venkite vaismedžių, ievų ir kitų paukščiams nuodingų medžių.
• ·         Kuo mažiau šakų bus išsidėsčiusių tiesiai viena virš kitos, tuo mažiau jos apsiterš.
• ·         Pačias ploniausias šakeles geriau pašalinti iš karto, nes jos vis viena kaip mat nulūžinės ir kabės lyg priekaištas Jums prieš akis.
• ·         Šakų turi būti ne tik viršuje – maži paukščiukai išskridę iš lizdo kaip taisyklė dar nemoka skraidyti ir pirmąją parą nesugeba pakilti aukščiau negu per sprindį. Jei tokiame aukštyje bus bent vienas šakos galiukas, toliau jau jaunikliai užsikabaros patys.
• ·         Planuodami šakų vietas prisiminkite, kad kur bus šakos, ten tupės paukščiai. Geriau vengti šakų ten, kur gali būti skersvėjų, virš lesyklos, maudyklos, radiatoriaus ir panašiai.

Bet kokiu atveju šakas teks su laiku keisti, todėl bus labai gerai, jei kiekvieną kartą nereikės gręžti naujos skylės sienoje. Matyt verta pagalvoti apie kokią nors nuolatinę nekeičiamą konstrukciją (pvz., rąstgalis nuo grindų iki lubų) prie kurio nesunkiai galima pritvirtinti šakas negadinant sienų. Na, o jei sugalvosite kokią nors konstrukciją, kuri leistų per kelias sekundes „prisegti“ ir vėl nuimti šviežią karklo šakelę su sprogstančiais pumpurėliais ir sultinga lengvai nusilupančia žieve – pasakykit ir man. Paukščiai liks sužavėti.

Lesyklos ir girdyklos.

Atrodo toks paprastas dalykas, kaip lentynėlės skirtos padėti indams su maistu įrengimas pasirodė ne toks paprastas. Teko keisti ir lentinėlės vietą ir konstrukciją, kol pagaliau likau daugiau mažiau patenkintas. Dabar jau galiu pasakyti, kokia turėtų būti lesykla, kad ji būtų kuo patogesnė šeeimininkui. Taip, šeimininkui, nes paukščiams didelio skirtumo nėra. Taigi, į ką reikia atkreipti dėmesį? Mano manymu patogi lentynėlė turi būti:

• ·         Padaryta iš tinklelio, kad visos šiukšlės ir paukščių išmatos kristų ant grindų;
• ·         Lengvai nuvaloma;
• ·         Patogaus aukščio, kad nereikėtų lankstytis ir būtų patogu stebėti paukščius;
• ·         Pakankamai didelė, kad tilptų bent keli indeliai su skirtingu maistu, o taip pat žalumynai;
• ·         Nepritvirtinta stacionariai, kad būtų galima pastumti į vieną ar kitą vietą.

Mano lesykla padaryta iš gėlėms skirto laikiklio: metalinio žiedo su trimis maždaug 60-70 cm aukščio kojomis (žr. nuotraukoje prie "Šildymo"). Prie pirkto laikiklio žiedo beliko pritvirtinti tinklelį, iš kurio darau narvus ir viskas baigta. Tokia lesykla atrodo estetiškai, yra lengva ir stabili, viena ranka perstatoma į bet kurią voljero vietą, ilgai neužsiteršianti ir lengvai valoma. Be to ji patogi paukščiams: mėgstantys maistą rinkti nuo žemės amarantai labai greitai išmoko snapu išžarstyti kruopas iš indelio, o jau po to jas susirinkti nuo žemės.

Lesyklos (ankstesnė konstrukcija) turinys

Kruopoms supilti naudoju molinį neglazūruotą dubenėlį. Jis pakankamai talpus, kruopų pakanka 3-4 dienoms. Visiems kitiems maistams naudoju storo stiklo kvadratinės formos pelenines. Jas nusipirkau visai atsitiktinai (ech, tos nuolaidos, net nerūkančius priverčia pirkti pelenines...), bet vėliau man jos pasirodė itin patogios, todėl niekuo jų ir nebepakeičiau. Į jas dedu daigintas sėklas, kiaušinį, gyvą maistą ir panašiai. Ant tos pačios lesyklos visada dedu ir žalumynus – žliuges, agurkus, salotas ir t.t. Parenkant vietą lesyklai reikėtų atsižvelgti į keletą dalykų. Pirmiausiai ji turi būti lengvai pasiekiama atidarius duris, kad nereikėtų kiekvieną kartą eiti į voljero vidų. Antra, ji neturėtų būti arti stiklo, per kurį stebite paukščius. Buvau padaręs tokią klaidą ir ilgai negalėjau suprasti, kodėl šalia

Girdykla, mineralų blokas ir indelis su kiaušinio lukštais

lesyklos stiklas nuolat aptaškytas vandeniu, net ir tada, kai paukščiai nesimaudo. Pasirodo jie kažkokiu būdu lesdami agurkus pritaško tiek, kad net ir kasdien valant stiklą jis tuoj pat vėl užteršiamas. Žinoma, jei lesykla bus prie pat grotų, šiukšlės kris ne tik narve ir turėsite daugiau darbo. Na, ir, turbūt, paskutinis banalus patarimas – nestatyti lesyklos po šakomis, ant kurių tupi paukščiai.

Indelis su smulkintais kiaušinio lukštais nėra dažnai judinamas, todėl tam naudoju standartinį plastikinį indelį kabinamą tiesiai ant sienelės grotų. Girdykla taip pat standartinė pritvirtinta šalia. Žinoma nereikia pamiršti, kad prie girdyklos paukščiams reikia kažkur patogiai nutūpti, todėl prie grotelių esu pritvirtinęs šakelę.

Na, atrodo su "virtuve" baigta. Pakalbėkim apie „vonią“.

Maudykla.

Kalbant apie maudyklą negaliu pasigirti, kad esu visiškai patenkintas tuo, ką turiu, tačiau kol kas kitų sprendimų neturiu, todėl pasakoju apie šios dienos „pasiekimus“.

Maudykla

Taigi, maudyklai naudoju maždaug 30 cm skersmens standartinį keramikinį indelį skirtą pastatyti po gėlių vazonu. Kas man jame nepatinka? Jis per seklus, ir paukščiams sunkiai pavyksta sušlapinti nugaras. Be to pripylus pilną indą labai sunku nunešti jį iki voljero neišlaisčius bent pusę vandens. Aišku, galima nešti tuščia indą ir tik pastačius pripilti vandens, bet man atrodo, kad taip per daug „žaidimo“. Šiuo metu galvoje sukasi vienintelis sprendimas – paprašyti kokio nors keramiko, kad pagamintų specialiai tam skirtą indą, su aukštesniais kraštais, galbūt iš karto su skersinukais patogiais paukščiams nutūpti. Manau, kad tai bus netaisyklingos formos daiktas, kuris ne tik bus patogesnis, bet ir estetiškesnis. Na bet čia ateičiai. Šiai dienai galiu pasidalinti tik viena „gudrybe“. Kadangi mano voljero dugnas išpiltas žvyru, paukščiams pritaškius vandens žvyras nedžiūna ir po maudymosi indu būna nuolat šlapia. Šią problemą išsprendžiau labai paprastai – ant grindų padėjau tris iš pajūrio atsivežtus apvalius akmenukus, ant kurių pastačius maudyklą lieka nemažas tarpas, leidžiantis žvyrui išdžiūti, be to maudykla pasidaro labai stabili ir visada horizontali.

Lizdavietės.

Skliautinė nendrinė lizdavietė

Na ir beveik paskutinė interjero detalė – lizdavietės. Nors lizdas būtinas norint paukščius veisti, tačiau mano manymu tai vienas iš paprasčiausiai sprendžiamų klausimų. Kuo lizdavietės įvairesnės, kuo įvairesnėse vietose išdėstytos ir kuo jų daugiau, tuo didesnį pasirinkimą turės paukščiai. Žinoma, jie rinksis jiems geriausią lizdavietę, bet ar jų bus dvi, ar dvidešimt dvi, vis viena viena iš jų bus geriausia.

Astrilda nendriniame lizde

Pačias lizdavietes galima pirkti, tačiau jos yra pakankamai brangios. Aš mėgstu (o ir paukščiai tam nesipriešina) skliautines lizdavietes darytis pats. Tam naudoju to paties voljero tinklelio likučius. Iškerpu maždaug 12-15 cm skersmens apskritimą. Po to prisipjaunu paežeryje ar paupyje nendrių, švendrių ar bet kokių kitų augalų storokais ilgais stiebais ir po vieną ar kelis kaišioju pagal perimetrą į kiekvieną skylutę. Viename šone 2-3 skylutes palieku tuščias – čia bus įėjimas. Po to visus stiebus apačioje suimu į krūvą ir surišu. Tą patį padarau viršuje. Lieka sugalvoti kaip lizdavietę pakabinti. Gali tai būti virvutė, gali būti viela – kaip patogiau. Viskas, turite lizdavietę, kurios kaina ne 5 ir ne 8 litai, o artima nuliui, nes jai panaudojote atliekas, kurias vis viena išmestumėte. Dar vienas pastebėjimas – jei planuosite darryti tokias lizdavietes nesistenkite ruoštis medžiagos visiems metams. Nendrės pasirodo vėlyvą pavasarį ir jų galima prisipjauti iki pat to laiko, kai nuo ežerų nutirpsta ledas. Žiemą jas pjauti net ir patogiau

Prie lizdaviečių priskirčiau ir kuokštus žolių ar nendrių, kuriuos paprastai kabinu ant sienų. Tie kuokštai turi kelias paskirtis: sukuria jaukumo atmosferą

Trispalvių papūginių amadinų lizdas išpuvusiame rąste

voljere (bent jau šeimininkui ir jo svečiams), padeda paslėpti defektus ar kokius nors elektros laidus, vizualiai atitveria vieną lizdą nuo kito ir taip mažina perinčių paukščių egresiją ir, galų gale, kartais paukščiai ima ir susisuka savo lizdą ne lizdavietėje, 

o tiesiog kuokšte žolių. Neabejokite, kad įdėjus naują kuokštą pirmiausiai paukščiai būtinai jį patikrins ir išlesios visas užsilikusias sėklytes.

Gruntas.

Na, atrodo viską surašiau, kas man atrodė svarbu. Pabaigai pasilikau voljero gruntą. O kaip kitaip? Juk jį tikrai pilsite paskutinį.

Mano voljero grindys išpltos žvyru. Negaliu nei peikti kitų būdų, kurių net nebandžiau, negaliu labai agituoti ir už savąjį. Gal tik pabandysiu pastebėti kuo žvyras man patinka.

Pirmiausiai tai man patinka, kad jis voljere atrodo natūraliai.

Amarantai sujaukto žvyro "puotoje"

Antra, kad ir kaip stengtumėtes savo paukščius lesinti įvairiausiais brangiausiais mineralais, kas nors ten bus pamiršta. Žvyre jie randa tikriausiai viską, ko reikia. Pakeitus gruntą paukščiai visu būriu leidžiasi ant žemės ir kažką labai intensyviai rankioja. Nemanau, kad vien akmenukus, reikalingus virškinimui, nes jų būna ir sename grunte. Panašus vaizdas būna jei kažką darant voljere žvyras sujaukiamas.

Trečia, mano manymu, žvyras labai parankus tuo, kad nieko nekainuoja ir lengva pakeisti. Mano skaičiavimu 1 m² voljero reikia maždaug 8-10 litrų žvyro, kurį keisti reikės kas 1-2 mėnesius. Net ir tai, kad išneštą žvyrą mieste gali papilti po bet kuriuo krūmu ir niekas dėl to nepuls piktintis, man imponuoja.

Aišku, yra ir trūkumų įėję į voljerą būtinai išsinešite dalį žvyro ant šlepečių padų, jei žvyro pasisemsite iš geltonų dėžių, kurios paprastai stovi žiemą prie statesnių įkalnių, tai jis bus greičiausiai su druska... Na, bet kas sako, kad vogti gražu? Galbūt žvyre gali būti kokių nors ligų sukėlėjų. Na, trūkumų turbūt galima rasti daug, bet tai jau ne mano reikalas jų ieškoti.

Na, atrodo, ir viskas, kuo norėjau pasidalinti. 

O dabar siūlau šiek tiek pafantazuoti: įsivaizduokime, kad tas išsvajotasis voljeras jau padarytas, įrengtas, viskas paruošta. Atsinešate narvelį su savo mylimiausiais paukščiukais, dėl kurių taip stengėtės paskutiniį vieną ar net du mėnesius. Atidarote voljero duris, atidarote nervelį... Purpt... Purpt... Ant pirmosios pasitaikiusios šakos nutūpusio Jūsų numylėtinio žvilgsnis pasakys viską: „Ir čia viskas man?! Negaliu patikėti!...“.

Sėkmės!