Patinėlis
Patelė
Šių paukščių įsigyti svajojau jau seniai. Kuo jie mane patraukė? Pirmiausiai, žinoma ... nuotraukomis. Kas ką besakytų, tačiau pirmoji pažintis su nauja paukščių rūšimi dažniausiai ir įvyksta juos pamačius nuotraukoje arba, jei pasiseka, gyvus. Čia kaip ir meilė iš pirmo žvilgsnio: pamačiau, patiko ir viskas – noriu, noriu, noriu! Vėliau pradedi daugiau domėtis, paskaitai literatūros, sužinai, pavyzdžiui, kad „įsimylėjimo objektas“ visiškai nesugyvena su jau turimais paukščiais. Arba atvirkščiai – džiaugsmingai kryžminasi su pas Jus gyvenančiomis veislėmis. Atsiranda daugybė priežasčių, dėl ko tų paukščių laikyti negalėsite. Ir tada pajauti, kad gal jau nebe tokia ir didelė ta „meilė“.
Tigrinukių atveju tų didelių minusų neradau. O pliusų, kurie nulėmė galutinį norą jų įsigyti buvo net keletas. Pirmasis, žinoma, taip ir liko – grožis. Be to čia jau neapsieisi nei pirmojoje nei paskutinėje meilėje. O dar savybė sezoniškai keisti plunksnas šiek tiek intrigavo. Kitas dalykas – giesmelė. Visur minima, kad tigrinukių patinėliai yra puikūs giedoriai. Daugumai astrildų ir amadinų čiulbėti nelabai sekasi, todėl norėjosi turėti paįvairinimą. Šiaip ar taip vasaros rytais nepamiegosi, tai gal geriau nemiegoti su fleitos muzika, o ne trispalvių papūginių amadinų šaižiais švilpimais. Na, o likusieji argumentai daugiau ar mažiau pragmatiški: taikios ir galinčios gyventi voljere kartu su kitais paukščiais, įperkamos, pakankamai neretos kaimyninėse šalyse ir panašiai.
Čia ir prasidėjo paukščių paieškos. Pasirodė, kad jų rasti ne taip lengva. Lietuvoje, kiek pavyko sužinoti, tėra kelios porelės ir tos pačios, matyt, nesiveržia daugintis. Nelabai jos dažnos ir Lenkijoje, Čekijoje. Gal kiek daugiau Vokietijoje, bet dauguma veisėjų gyvena pietinėje Vokietijos pusėje ir atstumas pradeda „kandžiotis“. Kiek teko girdėti šių astrildų būna Vengrijos mugėse, bet ten kažkaip nepasitaikė progų nuvažiuoti. Na, bet, galų gale, pasisekė parsivežti vieną „vokiškų“ tigrinukių porelę, taigi, laikas skirti dalį tinklaraščio ir šiai rūšiai. Kol nėra asmeninės patirties bandau sudėlioti informaciją, rastą internete.
Tradiciškai pradedame nuo pavadinimo. Kaip šie paukšteliai vadinami įvairiomis kalbomis.
Čekų: Astrild tygrí, tygříček tečkovaný (tigrinė astrilda, taškuotasis tigrinukas);
Danų: Tigerfinke (tigrinė astrilda);
Valų: Tigerastrild, Tigerfink (tigrinė astrilda);
Anglų: Avadavat, Red Avadavat, (pavadinimas Avadavat kilęs iš vakarų Indijos miesto Ahmadabado, iš kurio ši paukščių rūšis, matyt, atkeliavo į Europą), Red Munia (raudonoji munija), Strawberry Finch, Strawberry Waxbill (braškinė astrilda);
Ispanų: Amandava Roja (roja – raudona), Bengali rojo (raudonieji bengalai), Chamorro Fresa (braškiniai čamorai (Čamorai – Marianų salų vietiniai gyventojai. Ko gero ispanai paukščius parsivežė (ar bent jau pamatė) būtent iš Marianų salų, nes jie ir buvo šių salų pirmieji atradėjai XVI a. Garbės paukščiams toks pavadinimas neduoda, nes Marianų salas ispanai pavadino Vagių salomis, taigi, kuo buvo laikomi čamorai nesunku atspėti:));
Estų: maasik-amadiin (braškinė amadina);
Suomių: Punatiikeripeippo (raudonoji tigrinė astrilda);
Prancūzų: Bengali de Bombay (Mumbajaus bengalas), Bengali amandava (Bengalijos amandava), Bengali moucheté, Bengali rouge (Bengalų raibasis/rausvasis), Ventre-orange (oranžiniu pilvu);
Islandų: Tígurstrildi (tigrinė astrilda);
Olandų: Tijger vink, Tijgervink (tigrinė astrilda);
Lenkų: bengalik, bengalik czerwony (bengaliukas, raudonasis bengaliukas);
Portugalų: Bengali-vermelho (raudonasis bengalas);
Rusų: красная муния (raudonoji munija), Тигровый астрильд (tigrinė astrilda);
Slovakų: amandava bodkovaná (taškuotoji amandava), Astrild tigrovaný (tigrinė astrilda);
Slovėnų: rdeči bengalček (raudonasis bengaliukas);
Švedų: Röd tigerfink (raudonoji tigrinė astrilda), Tigerfink (tigrinė astrilda);
Turkų: Kırmızı Mumgaga (raudonasis vaškasnapis).
Taigi, sumuojame, ką turime. Kaip ir daugeliui paukščių pavadinimas atspindi spalvą ir raštą arba kraštą iš kurio kilęs. Šį kartą vyraujantis spalvos raštas – tigrinis. Jis daugiau atspindi paukščių išvaizdą žiemos sezono metu. O va raudona, taškuota arba anglų jos abi sujungtos į braškinę, tikriausiai kalba apie ryškų veisimosi sezono apdarą. Tie, kas paukštį vadina geografiniais pavadinimais, renkasi jų gyvenamąją vietą (Bengalija, Mumbajus, Ahmadabadas).
Geografinis paplitimas.
Indija, Kinija, Tailandas, Java, Mianmaras (buvusi Birma), Kambodža, Laosas, Vietnamas, Mažosios Sundos salos (Balis, Lombokas, Sumbava, Sumba, Floresas, Timoras, Aloro salos).
Būdas.
Gali būti agresyvoki tos pačios rūšies arba panašios spalvos paukščių atžvilgiu, ypač gina lizdą.
Išvaizda.
Šios rūšies paukščiai sezoniškai keičia spalvą. Kai patinėlis spalvotas jo viršugalvis ir nugara yra gilios raudonmedžio rudumo spalvos, žandai, gerklė, krūtinė ir pilvas – ryškiai raudoni, uodega juoda. Šonų, sparnų ir uodegos plunksnos su baltais taškeliais. Pasturgalis raudonas. Per akis eina juoda juostelė su baltu ruoželiu žemiau akies, kojos rausvos. Kai nespalvotas jis būna panašus į patelę: rausvai rudas su keletu baltų taškų, gerklė ir pilvo vidurys gelsvai kreminis, šonai rusvai pilkšvi, rausvos kojos, raudonas snapas, juoda akių juostelė. Pasiruošusios daugintis patelės uodegos plunksnos gali pasidaryti juodesnės ir jos krūtinė gali įgauti gelsvai oranžinį atspalvį. Jaunikliai pilka nugara ir šviesesniu pilvu. Ant jų sparnų matomos dvi raibos juostelės kurias sudaro šviesiai pilki vidutinių ir didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galiukai. Snapas pradžioje būna juodas, bet augant jaunikliams darosi raudonas.
Lyčių skirtumai.
Sezono metu (paprastai nuo balandžio iki lapkričio) patinėliai puikuojasi ryškiai raudona tuoktuvinių plunksnų spalva. Patelės spalvų beveik nekeičia.
Mėgstamiausias maistas.
Vabzdžiai: drozofilos ir jų lėliukės, smulkios, tik ką išsinėrusios milčiaus lervos, daigintos sėklos.
Natūrali aplinka.
Atviri krūmynai, cukranendrių laukai, retmiškis, aukšti žolynai vandens telkinių ir pelkių pakrantėse.
Būdas.
Gamtoje tigrinės astrildos gyvena dideliais būriais, o veisimosi metu – poromis. Jos yra vikrios skrajūnės. Mėgsta tupėti greta, kedenti vienas kitam plunksnas. Patelės tupės šalia ir kedens patinėlį ne tuoktuvinėmis plunksnomis tik tada, jei greta nebus raudono patinėlio. Jei greta atsiras raudonas patinėlis, patelė taps agresyvi kitų patelių ir rudų patinėlių atžvilgiu. Du raudoni patinėliai greta dažniausiai netupi.
Svarbu žinoti.
Tigrinių astrildų giesmė primena fleitos garsą. Nelaikykite jų kartu su zebrinėmis astrildomis (Amandava subflava) nes šios rūšys gali kryžmintis tarpusavyje. Tik nesupainiokite zebrinių astrildų su plačiai paplitusiomis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia [Poephila] guttata. Tigrinėms astrildoms gali tekti dažnai trumpinti nagus (laisvėje jų nagai nudyla į šiurkščius didelių žolių stiebus). Taip pat jas teks papildomai šildyti šaltais žiemos mėnesiais. Nelaisvėje laikomiems paukščiams gali pasireikšti melanizmas (tamsios spalvos individų vyravimas gyvūnų rūšyje). Norint išlaikyti ryškiai raudoną spalvą paukščiai turi gauti pakankamai šilumos, saulės šviesos, tinkamos drėgmės.
Veisimosi sezonas
Laisvėje (Azijos vietovėse) tigrinės astrildos peri antroje lietų sezono pusėje ir po to ateinančio sausojo periodo metu:
Asame birželį – rugpjūtį;
Šiaurės Indijoje liepą – spalį;
Pietų Indijoje spalį – kovą;
Mianmare (Birmoje) rugpjūtį – sausį;
Florese balandį – birželį.
Veisimo patarimai
Veisimui geriausiai tinka tankiai apsodintas lauko voljeras arba, blogiausiu atveju, didelis voljeras namuose su keliais augalais ir viso spektro apšvietimu. Voljere turi būti tik viena pora. Gyvas maistas stimuliuoja veisimąsi. Asistavimą demonstruoja abu partneriai: pašiauštos plunksnos, žolė arba plunksnelė laikoma snape, lėtas lankstymasis, čiulbėjimas lankstantis. Patinėlis gali inicijuoti kopuliaciją kapnodamas snapu patelės sprandą, o patelė gali rodyti iniciatyvą virpindama uodegą. Poros renkasi lizdui didelę ovalinę bambukinę lizdavietę arba suka savo lizdą krūmyne, dažnai palei žemę. Kai kurie veisėjai pažymi, kad, jei tigrinėms astrildoms duodamas pasirinkimas, 90% atvejų jos suka lizdą pačios ir nesinaudoja dirbtinėmis lizdavietėmis. Lizdui sukti daugiausiai naudoja kietus ir minkštus ilgus žolių stiebus, kokoso plaušus. Lizdo vidui iškloti astrildos gali panaudoti spalvotas plunksnas. Rašoma, kad jos neša į lizdą ir apdegusius, apanglėjusius medžio gabalėlius. Patinėliai gali veistis ir nebūdami pasipuošę tuoktuvinėmis plunksnomis. Dieną kiaušinius šildo abu tėvai, o naktį lizde lieka tik patelė. Išsiritusių jauniklių oda tamsi padengta rusvais pūkeliais. Jauniklius maitina abu tėvai.
Gyvenimo raida
Dėtis: | 4-7 kiaušiniai (dažniausiai 4) |
Perėjimas: | Peri abu paukščiai |
Prasikalimas: | Po 11-14 perėjimo dienų |
Apsiplunksnavimas: | Po 20 dienų |
Atjunkymas: | Apie 40 dienų amžiaus |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą