Asmeninė patirtis. Rausvauodegė rubininė astrilda (Neochmia ruficauda).

               Šiuo straipsneliu pradedu naują savo tinklaraščio ciklą  „Asmeninė patirtis“. Jame stengsiuosi vengti svetimų minčių, rastų internete, ir kalbėsiu tik apie tai, ką teko patirti pačiam. Suprantama, kalbėsiu tik apie savo laikomus paukščius, tik apie konkrečius individus, todėl kai kurie pastebėjimai gali būti būdingi tik mano paukščių, nebūtinai pasireiškiantys kitiems tos pačios rūšies paukščiams. Šiuose straipsneliuose stengsiuosi atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie mano manymu svarbūs, o dažniau tiesiog įdomūs. 

            Galvojau kaip geriau sudėlioti turinį, ir nusprendžiau, tebūnie tai paukščio gyvenimo ciklas nuo išsiritimo iki savo jauniklių išperėjimo. Tokios sistemos stengsiuosi laikytis ir straipsneliuose apie kitas rūšis.
            Taigi, pradedu nuo savo pirmųjų paukščių, charizmatiškųjų Rausvauodegių rubininių astrildų.

 Patinas

 Patelė

Jauniklių ritimasis

Astrildų jaunikliai išsirita beveik pliki, vos keliais baltais pūkeliais, mažais kūneliais, didelėmis, kol kas neatmerktomis akimis ir dar didesnėmis burnomis.

Vienos dienos astrildukai

Viskas teisingai gamtos surėdyta – visuomet šalia šiltutėliai plunksnuoti tėvai, tai plunksnų ir nereikia. Nei vaikščioti, nei skraidyti nereikia, todėl kūnelis mažas. O akys užmerktos – tai į ką gi jau čia žiūrėsi lizdo tamsoje. O va gerklė labai reikalinga. Ir kuo didesnė: ir rėkti reikalaujant maisto geriau išeina, ir tėvai lengviau pataiko įdėti maisto į didelę gerklę. Tiesa, kol kas to maisto nereikia. Porai dienų dar užtenka rezervo atsinešto iš kiaušinio. Paukščių šeimininkas nelįsdamas į lizdo vidų sunkiai pastebės kažkokius pokyčius. Jokių naujų balsų nesigirdi, tėvai kaip tupėjo po vieną lizde taip ir tebetupi. Dieną pakaitomis, naktimis daugiausiai patelė. Gerai įsižiūrėjus galima pastebėti, kad paukščiai pasidarė šiek tiek nervingesni, dažniau keičiasi, pasikeičia maisto racionas (pradeda gausiai lesti kiaušinį), bet tie pokyčiai matomi tik tada, jei gerai pažįstate savo paukščius ir atidžiai juos stebite. Kartais būna, kad ritimosi dienomis lizde nakvoti pradeda abu paukščiai. Taip pasitaiko, bet tai nėra taisyklė. Cypsėjimas toli gražu nėra patikimas ritimosi rodiklis. Būna, kad jis labai silpnai pasigirsta po poros dienų, bet jei voljere paukščių daugiau, išgirsti pirmuosius cyptelėjimus kartais prireikia ir savaitės.

Trijų dienų jaunikliai

Čia geriausia apsišarvuoti kantrybe, ypač pradedančiąjam veisėjui. Yra kitas būdas – patikrinti apgraibomis kas dedasi lizde, bet tai gali kainuoti visą dėtį, jei paukščiai pasitaikys jautresni.

Jauniklių auginimas lizde

Nepraėjus nė savaitei jaunikliukų akys atsiveria. Iš pradžių jie panašūs į tautietį audringai praleidusį savaitgalį ir ryte niekaip negalintį pramerkti užtinusių akių, bet sulig kiekviena diena plyšeliai didėja ir pagaliau virsta normaliomis paukštiškomis akimis.

7-ių dienų jaunikliai

Savaitės amžiaus jaunikliai jau visiškai drąsiai reiškia savo nuomonę. Cypsėjimas iš kuklaus „Gal galėtumėte?“, po truputį virsta reikalaujančiu „Aš turiu teisę!“, ir galiausiai išsivysto į aršų „Staigiai! Duodi!!!“.

Pradžioje tėvai zuja net suplukę. Neša pakaitomis maistą, be to vis lieka lizde pašildyti savo plikšių. Tai trunka apie 12 dienų. Po to ar pritrūkę vietos, ar neapsikentę akiplėšiškų reikalavimų tėvai pradeda mažiau domėtis jaunikliais. Naktį lieka nakvoti lauke, ir tik prašvitus grįžta į lizdą pamaitinti jauniklių. Tuo metu jaunikliai jau pradeda apaugti plunksnomis ir matyt apsieina ir be tėvų šilumos. Kol tėvų nėra lizde ten ramybė. Jei matosi lizdo anga galima pastebėti kaip paukščiukai viduje mankština sparnus ir kojas, tačiau išorėje jie paprastai nepasirodo. Tačiau viskas pasikeičia , kai tėvai atlekia su maistu.

11 dienų

Kyla toks triukšmas, kad darosi nepatogu prieš kaimynus. Kartais pagalvoju, kad tie, kas šias astrildas įsigijo nes nenorėjo laikyti triukšmadarių papūgų, šiuo laikotarpiu pasijustų smarkiai apsigavę. Ir tas triukšmas kas dieną darosi stipresnis ir stipresnis.

Paskutinioji, 16-ta diena lizde

Palikus lizdą

Lizde jaunikliukai neužtrunka. Jau 16-tą ‑ 17-tą dieną nusprendžia, kad jie pakankamai stiprūs gyventi savarankiškai ir dažniausiai beveik kartu purpteli iš lizdo.

 Ką tik lizdą palikęs jauniklis

Jei tuo metu esate namuose tai tikrai nepražiopsosite to įvykio, nes voljere kyla sąmyšis. Tėvai pradeda nerimastingai čirpauti, skraidyti aplinkui ant žemės nudribusią atžalą vis bandydami parodyti kur reikėtų skristi. Šiame etape atsiskleidžia išskirtinis astrildų rūpestingumas. Kol jauniklis tupi ant žemės jos kantriai bando jį nuvilioti kur nors aukščiau. Paprastai jaunikliukai tuo metu skraido ne geriau negu standartinė kaimo višta, tai suprantama, kad aukščiau poros sprindžių jiems pakilti nepavyksta. Norėdamas palengvinti tėvų rūpesčius paprastai kelioms dienoms į narvą įdedu vazoną su kokia nors nenuodinga gėle, ar pasvirai paguldau kuokštą žolės. Tai padeda jaunikliams užsikabaroti kiek aukščiau – ir tėvams ramiau, ir patys naktį nesušals.

Jauniklis saugiai įsikabarojęs į Velykinę puokštę

Per porą dienų jaunikliukai sustiprėja tiek, kad nuskrenda ten, kur nori. Žinoma, kartais su smulkiomis nesėkmėmis.

Nežinau ar tai dėsningumas, ar tai tik mano turimos porelės ypatumas – nuo jauniklių išskridimo iš lizdo dienos patelė vis mažiau ir mažiau juos maitina palengva visus rūpesčius palikdama patinėliui. Na, o į tą gaila ir pažiūrėti – jei anksčiau jaunikliai savo reikalavimus iškeldavo tik lizde, tai dabar neatstodami sekioja iš paskos, apspinta iš visų pusių ir persukę galvas išžiotais snapais krato galvas lyg Parkinsono apsėsti... Patinėliui nei kur pasprukti nei ramiai pagiedoti. O jau balselis, balselis... Bet tai jau šeimininko, o ne tėvų bėda.

Jauniklis – reketininkas

Atjunkymas

Apie tai, kad jaunikliai nebemaitinami byloja staiga voljere įsivyravusi tyla. Kadangi patinėlis vis sunkiau ir sunkiau pasiduoda reikalavimams pamaitinti, o tai susiję su vis aršesniu ir ilgesniu jauniklių rėkimu, tai ta diena, kada jaunikliai staiga nutyla, tikrai maloni. Tai paprastai įvyksta maždaug po mėnesio nuo išsiritimo.

Spalvos įgavimas

Išskridę iš lizdo jaunikliai pilkšvi, kiek šviesesniu gelsvoku pilvu, tamsiu snapu. Nugara turi šiek tiek alyvuogių atspalvio ir yra panašiausia į suaugusio paukščio spalvą. Visos kitos dalys nieko nesako apie paukščiukų rūšį.

Astrildų jaunikliai

Pirmieji spalvos keitimo požymiai atsiranda pradėjus rausti snapo apatinės dalies pamatui. Tuo pačiu metu lyg netyčia ant krūtinės pasirodo viena kita plunksna su baltu tašku.Tai atsitinka maždaug šeštą, septintą gyvenimo savaitę.

Pirmieji taškeliai

Vėliau taškuotų plunksnų vis daugėja, rausvimas plinta link snapo priekio ir į viršų, kol galų gale lieka tik tamsi juostelė ant snapo kuprelės. Tuo metu paukštis jau būna įgavęs visas spalvas. Maždaug dviejų mėnesių jaunikliai pradeda „audringai“ šertis. Ateina išbandymų metas namiškiams. Patartina nepatingėti po porą kartų per dieną praeiti su dulkių siurbliu palei narvą ar voljerą. Tik tokiu būdų paukščiai turi galimybę išlikyti savo teisę gyventi Jūsų namuose. Na, nebent gyvenate vienas, arba namiškiai be kompromisų pritaria jūsų pomėgiams...

Po šėrimosi beveik visas kūnas įgyja suaugėlio spalvas ir apie tai, kad čia jaunas paukštis galima spėti tik iš nebaigusio raudonuoti snapo ir dar ne visiškai paraudusios galvos. Galvos plunksnos įgauna spalva paskutinės.

Baigęs šertis jauniklis

Labai sunku pasakyti per kiek laiko paukščiai pakeičia spalvą. Mano patirtis sako, kad, jei paukščiukas buvo vienintelis lizde, išperėtas pavasarį, šeriamas ypač geru maistu, gyvena šviesoje, šilumoje ir didelėje erdvėje, tai spalvas įgauna per 3 mėnesius. Jei paukščių vadoje daug, gyvena ne voljere, o narvelyje, maistas „kasdieninis“, išsiritę vasaros pabaigoje ir saulės mato nedaug, spalvų įgavimas gali užtrukti mėnesiu ilgiau.

Kasdienybė

Šias astrildas galėčiau pavadinti paukščiais – maksimalistais: viską, ką daro, daro nuoširdžiai ir su dideliu užsidegimu. Jei šeriasi – pilni namai plunksnų, jei gieda – vasaros ankstyvą rytą nelabai pamiegosit. Jei lesa – 2 metrai apie narvą mėtysis sorų lukštai. Jų rasite visur: ir arbatoje, ir cukrinėje, ir kompiuterio klaviatūroje. Kai maudosi, bus šlapia visur, o maudymosi indas liks tuščias per kelias minutes. Tuštintis arba purtytis šlapias plunksnas mėgsta tuomet, kai jūs esate šalia ir šiek tiek žemiau jų... Atrodo, kad  jie tyčia laukia momento, kada galima sukelti didesnį nepasitenkinimą ir tokiu būdu bando kiek kantrūs yra Jūsų namiškiai. Kitas, labai būdingas šios rūšies bruožas – polinkis į meną. Patinėliai gali nelesti ir negerti, tačiau nečiulbėti ir nešokti jie negali. Net vežami mašinoje vos sustojus prie šviesoforo spėja vieną kitą posmą sučiulbėti. Na, o žolės, nors ir kaip mėgstamas maistas, dažniausiai aukojamos šokiui. Šokių aprašymų ir vaizdo įrašų pilnas internetas, todėl nesiplėsiu. Tik priminsiu, kad patinėlis nusičiumpa kuo ilgesnį žolės stiebą ir užskridęs ant šakos tūpčioja aukštyn - žemyn, palinguodamas į šonus. Kartais tuo pačiu metu dar ir pagiedoti sugeba. Suaugę patinai tai daro išdidžiai, pažiūrėjus atrodo, kad tai tiesiog „meninė instaliacija“, penas dvasiai ir jokių kitų tikslų čia nėra. Tačiau, kai pamatai, kaip tą šokį atlieka jaunikliai viskas atrodo kur kas paprasčiau. Savo akimis stebėjau, kaip dar neišsišėręs jaunas patinėlis pasičiupęs žolę nuskrenda tiesiai prie patelės, porą kartų paskubomis tūpteli ir išspjovęs stiebą tuoj pat šoka patelei ant nugaros. Šiai piktai nusipurčius akiplėšą, šis  vėl susiradęs tą pačią žolę bando pakartoti savo planą. Ech, tas jaunimas... O kur demonstruojamas pasitikėjimas savimi, išdidumas, nepriklausomybė, nepasiekiamumas?.. Taip, tiesa, ir sẽniai turi tą patį vienintelį tikslą, bet patirtis daro savo – skubėjimas čia nieko neduos...

Šių astrildų giesmės aprašytos kitame, specialiai tam skirtame šio tinklaraščio stripsnelyje. Čia paminėsiu tik pagrindinę patinėlio giesmelę. Vieniems ji patinka, kitiems ne. Pripratus jos paprasčiausiai nebegirdi – neįkyrus, negarsus, vis pasikartojantis monotoniškas 4­6 skiemenų motyvas, primenantis ant surūdijusios ašies besisukantį ratą. Pastebėjau, kad giesmės gali skirtis – kitų lizdų patinėliai papildomai įterpia dar du skiemenis.

Perėjimui artėjant

Paukščiukams įgijus suaugusiųjų spalvas jų vaikystė ir paauglystė baigta. Jei būtume tikslūs, paauglystė kartais baigiasi dar ir neįgijus spalvų, taigi, neapsigaukite. Na, bet „planuotas“ veisimas greičiausiai neįvyks iki paukščiui sukaks pusmetis. Bent jau mano paukščiams du kartus siūlyti nereikėdavo. Vos pakabinus lizdą ar įleidus į voljerą, kuriame yra lizdavietės čia pat prasideda „paruošiamieji darbai“. Jau po kelių dienų pasirenkama lizdavietė.

Patinėlis apžiūri lizdavietę

Patinėlis ištisai čiulba ir šoka, patelė šalia pasilenkusi virpina uodegą ir net nebando apsimetinėti, kad jai „tie dalykai“ nerūpi. Poruojasi čia pat, viešai, nuo nieko nesislėpdami. Tiesiog „tiesūs“ paukščiai, jokių slapukavimų. Patinėlis, kaip įprasta, darosi agresyvus, bet ne tiek, kad nebūtų galima laikyti su kitais paukščiais. Be to vaiko ne visus paukščius. Pastebėjau, kad mano voljere trispalves papūgines amadinas pavaiko nuo lizdo, o, pavyzdžiui, į raudonsnapius amarantus nekreipia dėmesio. Gal per smulkūs konkurentai?

Lizdo sukimas

Mano praktikoje šios astrildos niekada nepasirinko skaptuotų, arba sukaltų inkiliukų. Visada perėdavo arba pirktose bambukinėse, arba savo darbo nendrinėse skliautinėse lizdavietėse. Nebuvo atvejų ir kad jos savarankiškai susuktų lizdą ne lizdavietėje. Nepasakyčiau, kad šios astrildos būtų puikios architektės. Lizdui naudoja šieną, šiaudus, maišo siūlus, kokoso plaušus, gyvūnų šerius, popieriaus skiautes, plunksnas. Vienu žodžiu viską, kas papuola. Lizdą krauna abu partneriai. Patinėlis kiek daugiau užsiima šia veikla, nors, nepamiršta kartas nuo karto ir pagiedoti. Taip sakant „išeina parūkyti“. Lizdas gana grubus. Pirmus kartus galvojau kaip čia bus, ar neiškris per dugną kiaušiniai. Bet, matyt, tėvai žino ką daro. Tas lizdas nei šioks nei toks, bet kita vertus patogus apžiūrėti: ir ranka į vidų lenda, ir šiaip matosi per angą kas vyksta viduje.

Vienu žodžiu šie paukščiai neišrankūs. Beje, buvo atvejis, kai, norėdamas sustabdyti astrildų perėjimą, nuėmiau jų lizdą, tai per artimiausią pusdienį jos sugebėjo iš kruopščiai supinto lizdo išvyti papūgines amadinas ir padėti ten savo kiaušinį. Amadinoms teko skubiai sukti naują lizdą.

Lizdą astrildos susisuka paprastai per 4 dienas.

Kiaušinių dėjimas

Patinėliui vis dar tampant į lizdą žoles patelė jau skuba dėti kiaušinius. Mano patirtis rodo, kad patelė deda po 1 kiaušinį kas dieną. Paprastai kiaušinį deda ryte, bet nelabai anksti, apie 9-12 val. ryto. Net ir kiaušinių dėjimo metu tėvai gana ilgai abu arba pavieniui būna lizde, todėl parėjimo pradžią užfiksuoti gana sudėtinga. Paprastai laikoma, kad perėjimo pradžia, tai kita diena po to, kai lizde nakvoti lieka kuris nors iš tėvų. Astrildos paprastai pasilieka lizde po 4-5 dienų, t.y., kai lizde jau būna 4-5 kiaušiniai.

 Astrildų lizdas su kiaušiniais

Perėjimas

Perėjimo metu matomas aiškus pareigų pasiskirstymas tarp tėvų. Naktimis visada lizde pasilieka patelė. Dienomis peri abu, bet patinėlis lizde praleidžia daugiau laiko. Paprastai keitimąsi inicijuoja lizde tupintis paukštis.

Patinėlis lizde

Jam išlindus palesti, nusimaudyti, ar šiaip prasimankštinti antrasis kaip mat sunerimsta ir netrukus neria į lizdą. Tada išlindęs paukštis mankštinasi, kedena plunksnas, skraido. Jei, jo nuomone, partneris lizde užsibuvo per ilgai, jis gali strykčioti šalia angos, čirpti ir kitais būdais skatinti partnerį išlįsti lauk. Būna, kad be aiškių priežasčių abu paukščiai artėjant perėjimo pabaigai palieka lizdą ir į jį nebegrįžta. Jei tai įvyksta prieš naktį, ryte galima lizdą nukabinti, nes kiaušiniai bus užšaldyti. Jei lizdo nepašalinsite ryte greičiausiai paukščiai vėl tūps ant kiaušinių, tačiau tai bus tik beprasmis laiko leidimas. Normaliai mano astrildos perėdavo 13-15 dienų. Patartina artėjant jauniklių ritimosi dienai šiek tiek atidžiau stebėti paukščių elgesį. Jei gerai pažįstate savo paukščius, pirmojo jauniklio išsiritimą galėsite pastebėti be vargo. Nežinau kiek tai svarbu paukščiams, bet šeimininkui tai, aišku, vienas iš svarbiausių įvykių paukščių gyvenime. Manau, kad iš tikrųjų svarbiausias turėtų būti pirmasis šapelis, atneštas į lizdavietę, simbolizuojantis atsiradusį norą daugintis, bet gimimo simbolika, be abejonės, turi savąją prasmę – nauja gyvybė pradeda savarankišką gyvenimą.

Tigrinė astrilda (Amandava amandava)

Patinėlis

Patelė

Šių paukščių įsigyti svajojau jau seniai. Kuo jie mane patraukė? Pirmiausiai, žinoma ... nuotraukomis. Kas ką besakytų, tačiau pirmoji pažintis su nauja paukščių rūšimi dažniausiai ir įvyksta juos pamačius nuotraukoje arba, jei pasiseka, gyvus. Čia kaip ir meilė iš pirmo žvilgsnio: pamačiau, patiko ir viskas – noriu, noriu, noriu! Vėliau pradedi daugiau domėtis, paskaitai literatūros, sužinai, pavyzdžiui, kad „įsimylėjimo objektas“ visiškai nesugyvena su jau turimais paukščiais. Arba atvirkščiai – džiaugsmingai kryžminasi su pas Jus gyvenančiomis veislėmis. Atsiranda daugybė priežasčių, dėl ko tų paukščių laikyti negalėsite. Ir tada pajauti, kad gal jau nebe tokia ir didelė ta „meilė“.

Tigrinukių atveju tų didelių minusų neradau. O pliusų, kurie nulėmė galutinį norą jų įsigyti buvo net keletas. Pirmasis, žinoma, taip ir liko – grožis. Be to čia jau neapsieisi nei pirmojoje nei paskutinėje meilėje. O dar savybė sezoniškai keisti plunksnas šiek tiek intrigavo. Kitas dalykas – giesmelė. Visur minima, kad tigrinukių patinėliai yra puikūs giedoriai. Daugumai astrildų ir amadinų čiulbėti nelabai sekasi, todėl norėjosi turėti paįvairinimą. Šiaip ar taip vasaros rytais nepamiegosi, tai gal geriau nemiegoti su fleitos muzika, o ne trispalvių papūginių amadinų šaižiais švilpimais. Na, o likusieji argumentai daugiau ar mažiau pragmatiški: taikios ir galinčios gyventi voljere kartu su kitais paukščiais, įperkamos, pakankamai neretos kaimyninėse šalyse ir panašiai.

Čia ir prasidėjo paukščių paieškos. Pasirodė, kad jų rasti ne taip lengva. Lietuvoje, kiek pavyko sužinoti, tėra kelios porelės ir tos pačios, matyt, nesiveržia daugintis. Nelabai jos dažnos ir Lenkijoje, Čekijoje. Gal kiek daugiau Vokietijoje, bet dauguma veisėjų gyvena pietinėje Vokietijos pusėje ir atstumas pradeda „kandžiotis“. Kiek teko girdėti šių astrildų būna Vengrijos mugėse, bet ten kažkaip nepasitaikė progų nuvažiuoti. Na, bet, galų gale, pasisekė parsivežti vieną „vokiškų“ tigrinukių porelę, taigi, laikas skirti dalį tinklaraščio ir šiai rūšiai. Kol nėra asmeninės patirties bandau sudėlioti informaciją, rastą internete.

Tradiciškai pradedame nuo pavadinimo. Kaip šie paukšteliai vadinami įvairiomis kalbomis.

Čekų: Astrild tygrí, tygříček tečkovaný (tigrinė astrilda, taškuotasis tigrinukas);

Danų: Tigerfinke (tigrinė astrilda);

Valų: Tigerastrild, Tigerfink (tigrinė astrilda);

Anglų: Avadavat, Red Avadavat, (pavadinimas Avadavat kilęs iš vakarų Indijos miesto Ahmadabado, iš kurio ši paukščių rūšis, matyt, atkeliavo į Europą), Red Munia (raudonoji munija), Strawberry Finch, Strawberry Waxbill (braškinė astrilda);

Ispanų: Amandava Roja (roja – raudona), Bengali rojo (raudonieji bengalai), Chamorro Fresa (braškiniai čamorai (Čamorai – Marianų salų vietiniai gyventojai. Ko gero ispanai paukščius parsivežė (ar bent jau pamatė) būtent iš Marianų salų, nes jie ir buvo šių salų pirmieji atradėjai XVI a. Garbės paukščiams toks pavadinimas neduoda, nes Marianų salas ispanai pavadino Vagių salomis, taigi, kuo buvo laikomi čamorai nesunku atspėti:));

Estų: maasik-amadiin (braškinė amadina);

Suomių: Punatiikeripeippo (raudonoji tigrinė astrilda);

Prancūzų: Bengali de Bombay (Mumbajaus bengalas), Bengali amandava (Bengalijos amandava), Bengali moucheté, Bengali rouge (Bengalų raibasis/rausvasis), Ventre-orange (oranžiniu pilvu);

Islandų: Tígurstrildi (tigrinė astrilda);

Olandų: Tijger vink, Tijgervink (tigrinė astrilda);

Lenkų: bengalik, bengalik czerwony (bengaliukas, raudonasis bengaliukas);

Portugalų: Bengali-vermelho (raudonasis bengalas);

Rusų: красная муния (raudonoji munija), Тигровый астрильд (tigrinė astrilda);

Slovakų: amandava bodkovaná (taškuotoji amandava), Astrild tigrovaný (tigrinė astrilda);

Slovėnų: rdeči bengalček (raudonasis bengaliukas);

Švedų: Röd tigerfink (raudonoji tigrinė astrilda), Tigerfink (tigrinė astrilda);

Turkų: Kırmızı Mumgaga (raudonasis vaškasnapis).

Taigi, sumuojame, ką turime. Kaip ir daugeliui paukščių pavadinimas atspindi spalvą ir raštą arba kraštą iš kurio kilęs. Šį kartą vyraujantis spalvos raštas – tigrinis. Jis daugiau atspindi paukščių išvaizdą žiemos sezono metu. O va raudona, taškuota arba anglų jos abi sujungtos į braškinę, tikriausiai kalba apie ryškų veisimosi sezono apdarą. Tie, kas paukštį vadina geografiniais pavadinimais, renkasi jų gyvenamąją vietą (Bengalija, Mumbajus, Ahmadabadas).

Geografinis paplitimas. 

Indija, Kinija, Tailandas, Java, Mianmaras (buvusi Birma), Kambodža, Laosas, Vietnamas, Mažosios Sundos salos (Balis, Lombokas, Sumbava, Sumba, Floresas, Timoras, Aloro salos).

Būdas. 

Gali būti agresyvoki tos pačios rūšies arba panašios spalvos paukščių atžvilgiu, ypač gina lizdą.

Išvaizda.

Šios rūšies paukščiai sezoniškai keičia spalvą. Kai patinėlis spalvotas jo viršugalvis ir nugara yra gilios raudonmedžio rudumo spalvos, žandai, gerklė, krūtinė ir pilvas – ryškiai raudoni, uodega juoda. Šonų, sparnų ir uodegos plunksnos su baltais taškeliais. Pasturgalis raudonas. Per akis eina juoda juostelė su baltu ruoželiu žemiau akies, kojos rausvos. Kai nespalvotas jis būna panašus į patelę: rausvai rudas su keletu baltų taškų, gerklė ir pilvo vidurys gelsvai kreminis, šonai rusvai pilkšvi, rausvos kojos, raudonas snapas, juoda akių juostelė. Pasiruošusios daugintis patelės uodegos plunksnos gali pasidaryti juodesnės ir jos krūtinė gali įgauti gelsvai oranžinį atspalvį. Jaunikliai pilka nugara ir šviesesniu pilvu. Ant jų sparnų matomos dvi raibos juostelės kurias sudaro šviesiai pilki vidutinių ir didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galiukai. Snapas pradžioje būna juodas, bet augant jaunikliams darosi raudonas.

Lyčių skirtumai.

Sezono metu (paprastai nuo balandžio iki lapkričio) patinėliai puikuojasi ryškiai raudona tuoktuvinių plunksnų spalva. Patelės spalvų beveik nekeičia.

Mėgstamiausias maistas.

Vabzdžiai: drozofilos ir jų lėliukės, smulkios, tik ką išsinėrusios milčiaus lervos, daigintos sėklos.

Natūrali aplinka.

Atviri krūmynai, cukranendrių laukai, retmiškis, aukšti žolynai vandens telkinių ir pelkių pakrantėse.

Būdas.

Gamtoje tigrinės astrildos gyvena dideliais būriais, o veisimosi metu – poromis. Jos yra vikrios skrajūnės. Mėgsta tupėti greta, kedenti vienas kitam plunksnas. Patelės tupės šalia ir kedens patinėlį ne tuoktuvinėmis plunksnomis tik tada, jei greta nebus raudono patinėlio. Jei greta atsiras raudonas patinėlis, patelė taps agresyvi kitų patelių ir rudų patinėlių atžvilgiu. Du raudoni patinėliai greta dažniausiai netupi.

Svarbu žinoti.

Tigrinių astrildų giesmė primena fleitos garsą. Nelaikykite jų kartu su zebrinėmis astrildomis (Amandava subflava) nes šios rūšys gali kryžmintis tarpusavyje. Tik nesupainiokite zebrinių astrildų su plačiai paplitusiomis zebrinėmis amadinomis (Taeniopygia [Poephila] guttata. Tigrinėms astrildoms gali tekti dažnai trumpinti nagus (laisvėje jų nagai nudyla į šiurkščius didelių žolių stiebus). Taip pat jas teks papildomai šildyti šaltais žiemos mėnesiais. Nelaisvėje laikomiems paukščiams gali pasireikšti melanizmas (tamsios spalvos individų vyravimas gyvūnų rūšyje). Norint išlaikyti ryškiai raudoną spalvą paukščiai turi gauti pakankamai šilumos, saulės šviesos, tinkamos drėgmės.

Veisimosi sezonas

Laisvėje (Azijos vietovėse) tigrinės astrildos peri antroje lietų sezono pusėje ir po to ateinančio sausojo periodo metu:

Asame birželį – rugpjūtį;

Šiaurės Indijoje liepą – spalį;

Pietų Indijoje spalį – kovą;

Mianmare (Birmoje) rugpjūtį – sausį;

Florese balandį – birželį.

Veisimo patarimai

Veisimui geriausiai tinka tankiai apsodintas lauko voljeras arba, blogiausiu atveju, didelis voljeras namuose su keliais augalais ir viso spektro apšvietimu. Voljere turi būti tik viena pora. Gyvas maistas stimuliuoja veisimąsi. Asistavimą demonstruoja abu partneriai: pašiauštos plunksnos, žolė arba plunksnelė laikoma snape, lėtas lankstymasis, čiulbėjimas lankstantis. Patinėlis gali inicijuoti kopuliaciją kapnodamas snapu patelės sprandą, o patelė gali rodyti iniciatyvą virpindama uodegą. Poros renkasi lizdui didelę ovalinę bambukinę lizdavietę arba suka savo lizdą krūmyne, dažnai palei žemę. Kai kurie veisėjai pažymi, kad, jei tigrinėms astrildoms duodamas pasirinkimas, 90% atvejų jos suka lizdą pačios ir nesinaudoja dirbtinėmis lizdavietėmis. Lizdui sukti daugiausiai naudoja kietus ir minkštus ilgus žolių stiebus, kokoso plaušus. Lizdo vidui iškloti astrildos gali panaudoti spalvotas plunksnas. Rašoma, kad jos neša į lizdą ir apdegusius, apanglėjusius medžio gabalėlius. Patinėliai gali veistis ir nebūdami pasipuošę tuoktuvinėmis plunksnomis. Dieną kiaušinius šildo abu tėvai, o naktį lizde lieka tik patelė. Išsiritusių jauniklių oda tamsi padengta rusvais pūkeliais. Jauniklius maitina abu tėvai.

Gyvenimo raida

Dėtis:	4-7 kiaušiniai (dažniausiai 4)
Perėjimas:	Peri abu paukščiai
Prasikalimas:	Po 11-14 perėjimo dienų
Apsiplunksnavimas:	Po 20 dienų
Atjunkymas:	Apie 40 dienų amžiaus

Amarantų fotosesija

Gražus saulėtas rudens sekmadienis paskatino paimti į rankas fotoaparatą. Kas žino kada vėl sulauksim saulės - toks jau tas lietuviškas ruduo. Tačiau paukščiams, atrodo, nė motais. Jie visiškai neskuba džiaugtis saulute, o mieliau lindi pasislėpę šešėlyje. Vieninteliai amarantai noriai pozuoja. Gal jie kiek intelektualesni ir supranta, kad net vidurvasaris Lietuvoje gerokai skiriasi nuo Senegalo , o ką jau kalbėti apie artėjančią žiemą. Taigi, amarantai džiaugiasi saule, o aš džiaugiuosi jų džiaugsmais. Ta proga keletas nuotraukėlių.