Betvarkydamas paukščių voljerą prisikasiau iki amarantų lizdelio, kurio buvimo vietą nujaučiau seniai, tačiau nelindau, kol turėjau vilčių, kad jame kas nors gali perėti. Tačiau, netikėtai kritus amarantų patelei, lizdelio kabojimas nebeteko prasmės. Taigi, su dideliu smalsumu atsargiai iškrapščiau jį iš sunkiai prieinamų tankumynų. Įdomu, kad lizdelis susuktas, jei galima taip pasakyti, natūralioje aplinkoje – paukščiai nepasinaudojo nei viena dirbtinės lizdavietės konstrukcija, o lizdą įspraudė tarp nendrių kuokšto, šakų ir voljero sienos. Išimti lizdą nebuvo sunku – jis niekaip nebuvo pritvirtintas prie šakų.
Taigi, pradedame preparavimą. Pirmiausiai pažiūrim, kaip gi jis atrodo iš išorės. Forma tikrai įdomi. Primena didžiulio vikšro kokoną, su skylute šone. O gal panašus į suvystytą vaikiuką, tik angoje trūksta veidelio :).
Nežinau, ar tai klasikinė amarantų lizdo forma, ar ji tiesiog pritaikyta prie vietos, kurioje jis buvo susuktas. Tikiuosi, kada nors gausiu atsakymą į šį klausimą.
Per lizdo angą matosi, kad „kokono“ išorė susukta iš gruboko šieno, o vidus išklotas minkštute vilna. Na, daugiau nieko įdomaus išorėje, lendame į vidų. Praplatinu angą stengdamasis nesuardyti lizdo struktūros. Atsiveria jo „vilnonis“ vidus.
Įdomu, kad viduje minkštai išklotas ne tik guolio dugnas, bet ir šonai, lubos. Žodžiu, visa sfera „apšiltinta“. Matyt gerbiamo premjero būsto renovavimo skatinimo idėjos pasiekė ir paukščių pasaulį. :) Jei rimtai, tai toks paukščių kruopštumas rengiantis naujos kartos atėjimui į pasaulį imponuoja. Tačiau šioks toks šaukštas deguto – išmatos lizdo viduje. Jame niekada nebuvo perėta, reiškia išmatos yra tėvų. Tai, žmogiškuoju supratimu, jau – nevalyvumas. Negi sunku bent jau uodegą iškišti laukan? :)
Išimu „vilnonę“ dalį. Dabar jau lizdas man primena nebe kokoną, o ledus Baltija... Atsiveria antras sluoksnis, susuktas beveik vieni iš maišo siūlų ir kokoso plaušų.
Jie ne tokie minkšti, kaip vilna, bet daug minkštesni negu lizdo pradžiai panaudoti sausų žolių stiebai. Kitaip sakant lizdas labai aiškiai suktas iš trijų sluoksnių: žolių stiebai, maišo siūlai ir kokosas, ir vilna. Gal reikėtų patikslinti, kad vilna aš vadinu manguto (toks žvėrelis panašus į lapę) kailio plaukus, kuriuos nukirpęs pabandžiau pasiūlyti paukščiams. Amarantai su didžiuliu entuziazmu priėmė šį pasiūlymą ir panaudojo lizdo konstrukcijai.
Žinoma, gaila, kad lizdas taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį, bet tai – ateityje. Tuo neabejoju, beliko vienišam jaunikiui parvežti naują nuotaką „iš užjūrio“, nes kol kas neaptikau, kad kas nors šiuos paukščius veistų (o gal net laikytų?) Lietuvoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą