 |
| Patinėlis |
 |
| Patelė |
Šios amadinos nėra tokios dažnos, kaip raudongalvės ir mėlyngalvės papūginės amadinos, tačiau nėra ir didelė egzotika. Tiesa, Lietuvoje kol kas jų nėra daug ir tai šiek tiek stebina, nes, bent jau man, šių amadinų spalvos nepalyginamai gražesnės už daugelio kitų smulkių paukščiukų, o ir judrumas neleidžia nuobodžiauti. Nežinau kaip sekasi kitiems paukštininkams, tačiau pas mane jos peri nesunkiai, pačios augina jauniklius ir didesnių problemų nekelia. Judrios ir palyginus didelės jos iš karto patraukia dėmesį ir išsiskiria jas iš kitų paukščių voljere.
Taigi, pabandysiu aprašyti savo patirtį auginant šiuos paukščius pradedant nuo išsiritimo ir baigiant jauniklių išperėjimu. Taupydamas vietą toliau jas vadinsiu TPA.
Jauniklių ritimasis
Šių amadinų jaunikliai ritasi tyliai, ankštokame lizde. Nuo pat pirmos perėjimo dienos joms būdingas slapukavimas nepraeina ir atsiradus jaunikliams. Net ir įdėmiai stebint tėvus sunku pastebėti kažkokių pokyčių elgesyje, todėl, nelendant į lizdą, nustatyti ar jau išsiritę jaunikliai beveik neįmanoma.
Jauniklių auginimas lizde
Pirmieji garsai, išduodantys, kad lizde yra kažkokia gyvybė pasigirsta maždaug po 4-5 dienų. Tuo pačiu metu pasimato ir aiškūs tėvų elgesio pokyčiai – vis mažiau laiko tėvai leidžia lizde, atskrenda tik pamaitinti jauniklių ir vėl užsiima savo reikalais. Šioms amadinoms būdinga švarinti lizdą: kiekvieną kartą pamaitinę jauniklius tėvai snape išsineša iš lizdo jauniklių išmatas ir išmeta jas toliau nuo lizdo. Matyt tai gamtoje svarbu stengiantis neišduoti priešams tikslios lizdo buvimo vietos.
 |
| Jaunikliai lizde |
Vos ūgtelėjus jaunikliams, maždaug po savaitės, tėvai jau nei vienas nebenakvoja lizde. Matyt tuo metu jaunikliai jau būna pakankamai apsiplunksnavę, kad nebesušaltų. O nuo 10-tos – 12-tos dienos net ir pamaitinti jaunimo nebelenda į lizdą, o tik pakibę prie angos, kaip kokie geniai, išdalina maistą ir lekia atgal. Po to vis rečiau ir rečiau pavyksta pamatyti tėvus maitinančius jauniklius. Atrodo, kad jie leidžia laiką savo malonumui ir jaunikliai visiškai užmiršti, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tėvai puikiai žino kiek ir kada reikia maisto ir įprastai sau slapukaudami sugeba pamaitinti jauniklius neatkreipdami į tai dėmesio.
Palikus lizdą
TPA jaunikliai lizdą palieka maždaug po 3 savaičių nuo išsiritimo, visi tą pačią dieną arba su dienos skirtumu. Jie jau būna pakankamai savarankiški – visiškai apsiplunksnavę, neblogai skraido. Maitinimo pareigas perima beveik vien patinėlis. Ir vėl stebina šių paukščių ramumas. Net ir išalkę jaunikliai neleidžia jokių garsų. Tiesiog prasižioja ir laukia, kada jiems tėvai įdės kąsnelį į burną. Jokių riksmų, jokių stumdymųsi, konkurencijos.
 |
| Tik ką palikę lizdą jaunikliai |
Nuo pat išskridimo iš lizdo momento tėvai savo pavyzdžiu intensyviai moko jaunimą pirmosios gyvenimo abėcėlės. Pirmąją dieną visaip viliodami rodo, kaip pakilti nuo žemės ir užskristi ant artimiausios šakos, kur nors kiek saugiau bus praleisti pirmąją naktį. Vėliau aprodo svarbiausius voljero „taškus“: girdyklą, lesyklą, patogiausias šakeles.
Nakvoti dažniausiai susirenka visa šeimyna kartu. Susirikiuoja susiglaudę šonais ir taip leidžia naktį.
Atjunkymas
 |
| Jaunikliai mokosi lesti |
Jaunikliai atjunksta vos per savaitę. Nebūna jokių įkyrių tėvų persekiojimų, jokių maisto reikalavimų. Tiesiog patyliukais jaunikliai maitinami vis mažiau ir mažiau, kol, galų gale, pradeda visiškai savarankišką gyvenimą.
Spalvos įgavimas
 |
| Suaugęs patinėlis (priekyje) ir jaunikliai lesykloje |
Tik išskridusius iš lizdo jauniklius jau sunku supainioti su kitomis rūšimis. Jaunikliai turi panašių atspalvių kaip ir suaugusieji. Nugara ir sparnai beveik tokios pačios žalsvos spalvos kaip suaugusių paukščių, uodega raudona, tik mėlynoji dalis kiek blankesnė, pilkšvesnė. Kitaip sakant jaunikliai panašūs į suaugusias pateles. Ryškiausias skirtumas – šviesesnės kojos (suaugusiųjų pilkšvos) ir gelsva apatinė snapo dalis (suaugusiųjų visas snapas juodas). Na, pirmosiomis dienomis dar labai išsiskiria fluorescuojantys žydri taškeliai snapo kampuose, skirti tėvams, kad lengviau surastų pražiotą snapą lizdo tamsoje. Šie taškeliai palengva išnyksta.
Jaunikliai pirmą kartą išsišeria ir įgauna galutinę spalvą maždaug 2-2,5 mėnesių amžiaus. Tik tada įmanoma atskirti patinėlius nuo patelių.
Kasdienybė
Pirmasis į akis krintantis papūginių amadinų elgesio ypatumas – jų papūgiškumas. Kas yra laikęs papūgėles atkreips dėmesį, kad šios amadinos mėgsta panašius akrobatinius triukus: laipioja vertikaliomis šakelėmis, grotelėmis laipioja ir aukštyn, ir žemyn galva, pakimba ant šakos žemyn galva, kartais ant vienos kojos, užsispyrusiai kartoja vieną ir tą patį akrobatikos elementą, pvz., stryksėdama nuo laktelės ant lubų grotelių ir atgal kiekvieną kartą atlieka salto. Ir taip gali nepertraukiamai striksėti gana ilgą laiką kaip užsukta.
 |
| Patinėlis lesa |
Bent jau šios papūginės amadinos savo papūgiškumą gali pateisinti ir spalvingumu. Gili kobalto mėlynumo krūtinė ir galva ypač išryškėja natūralioje saulės šviesoje. Špinatų žalumo nugara ir raudonos uodegos plunksnos kai kam gali pasirodyti netgi per daug spalvingos. Žinoma, TPA neprilygsta guldams, bet spalvų grynumas sukelia tam tikras asociacijas.
Patelės ir patinai labai panašūs. Patelių spalva kiek blankesnė, bet, jei nebūtų galimybės palyginti šalia esančių paukščių, vargu ar neįgudusiai akiai pavyktų atskirti ar tai patinas ar patelė. Labiausiai į akis krintantys patelės skirtumai – beveik pilka papilvė ir šviesesnė, žydresnė priekinė kūno dalis. Visa kita labai panašu į patino.
 |
| Patelė lizdavietėje |
Maistą šiems paukščiams duodu tokį patį kaip ir kitiems – įvairios smulkios sėklos, daigintos soros, kiaušinis, žalumynai, milčius. Galbūt išskirtinis TPA pomėgis – žalumynai, ir ypač agurkai. Jos sugeba išlesioti agurką iki pat žievelės. Beje, literatūroje dažnai rašoma, kad piktnaudžiaujant žalumynais paukščiai gali suviduriuoti. Mano voljere žalumynų yra praktiškai nuolat ir nepastebėjau, kad kuri nors paukščių rūšis viduriuotų. Galbūt žalumynų ribojimas gali duoti atvirkštinį efektą – negalėdamas prisilesti kada nori, paukštis puola juos ryti be saiko ir nuo to suviduriuoja. Maniškiai gi lesa tiek kiek nori ir kada nori, todėl su dideliu azartu ant jų nepuola. Be agurkų TPA dar labai mėgsta žliuges, špinatus. Rudeniop, kai subręsta įvairių žolynų sėklos kartais jas pamaloninu kuokštu įvairių smilgų. Paprastai smilgas pritvirtinu puokštės pavidalu, tai kol išrankioja sėkleles amadinos dar turi galimybę ir gerokai pasportuoti laipiodamos besisupančiais stiebeliais.
Kaip ir daugumas paukščių TPA labai mėgsta maudynes. Jei vanduo ne per šaltas, jos iš lėto braido po maudyklą lyg kokie povai po vandeniu išskleidusios uodegas, vis pasipurtydamos visu kūnu.
Šių amadinų elgesys kitų paukščių atžvilgiu neįtikėtinai taikus. Kartais susidaro įspūdis, kad visi kiti paukščiai, besisukiojantys aplinkui, amadinoms tėra kažkokios judančios dekoracijos. Niekada nepastebėjau jokių agresijos požymių jokiai paukščių rūšiai. Net ir savo rūšies atžvilgiu šie paukščiai labai pakantūs. Ko gero „aršiausiai“ elgiasi patinėlis persekiodamas patelę artėjant perėjimo metui. Ir tai, to persekiojimo metu nepamatysite nei kovos, nei pešiojamų plunksnų.
Perėjimui artėjant
 |
| Lizdavietės paiieškos |
Tipiškas pasirengimo perėti požymis – vietos lizdui paieškos. Tuo daugiausiai užsiima patinėlis smalsiai aplandžiodamas visas įmanomas voljero kerteles, iššniukštinėdamas žolynus, patikrindamas visas lizdavietes.
Antrasis požymis – kartas nuo karto užeinantis noras patinėliui vaikytis patelę. Tuomet paukščiai pradeda šaižiai švilpauti ir patinėlis vis didėjančiu greičiu persekioja po voljerą patelę. Greičiausiai to apogėjus turėtų būti susiporavimas, tačiau kol kas to pastebėti neteko. Gal tai vyksta lizdavietėje?
Lizdo sukimas
Pas mane gyvenančios amadinos veisimuisi rinkosi įvairiausių konstrukcijų lizdavietes: pirktines skliautines bambukines, savo darbo skliautines nendrines, perėjo ir horizontaliai išskobtame rąsto gabalėlyje. Pastebėjau, kad TPA labiau mėgsta didesnes lizdavietes, kuriose gali prikrauti tiek medžiagos, kiek reikia susisukti joms vienoms žinomo dydžio lizdą. Tiesą pasakius paukštis nėra iš mažųjų, todėl ir lizdavietės turi būti pakankamai didelės. Visos pasirinktos lizdavietės buvo prie pat voljero lubų, paprastai kampuose.
 |
| Patinėlis renka medžiagą lizdui |
TPA lizdą suka „audringai“. Ypač pirmąsias 3-4 dienas į būsimą lizdą tempiama viskas, ir kuo skubiau. Medžiagą neša abu tėvai ir tik sutempę, ir be didelės tvarkos sumetę viską į lizdavietę šiek tiek aprimsta ir pradeda daugiau laiko skirti tvarkymuisi. Tuo metu svarbu nepražiopsoti, kada reikia papildyti medžiagos lizdui atsargas, kitaip TPA pradeda vagiliauti, ardyti kitų paukščių lizdus ir šiaip tempti į lizdą viską kas papuola. Kaip ir daugumas paukščių TPA pirmiausiai neša grubius žolių stiebus, smilgas su žiedynais, vėliau nešami bulvinio maišo siūlai. Mielai lizdo statybai naudojami gyvūnų šeriai. TPA mėgsta lizdavietėje nepalikti laisvų nereikalingų erdvių. Kuo didesnė lizdavietė tuo į ją bus daugiau prinešta medžiagos. Užkamšomi ne tik šonai bet ir viršus. Vieną kartą pabandžiau TPA lizde įtaisyti mini kamerą, kad galėčiau stebėti perėjimą kompiuteryje. Jau kitą dieną pamačiau, kad kameroje matyti tik žolės – amadinos užkimšo kameros objektyvą naujais stiebais. Pabandžiau praskirti žoles taip, kad vėl matytųsi lizdo dugnas, tačiau, vėl viskas pasikartojo. Po trijų dienų tokios nebylios „kovos“ teko pasiduoti – TPA vis užkamšydavo kamerą ir niekaip nesutiko su mano norais nors akies krašteliu pažvelgti į lizdo vidų.
Kiaušinių dėjimas
Kiaušinius šios amadinos pradeda dėti nebūtinai vos baigusios sukti lizdą. Maniškės paprastai pirmuosius kiaušinius padeda po 2-4 savaičių nuo lizdo sukimo pradžios. Turint galvoje, kad lizdas susukamas per 3-4 dienas, o po to jis tik dailinamas, tai šis tarpas gana ilgas. Kruopščiai stebintis savo paukščius šeimininkas pastebės, kad paukščiai pradeda lankytis lizde „sistemiškiau“, lizdas pasidaro jų „traukos centru“ voljere. Tai dažniausiai ir yra pirmųjų kiaušinių atsiradimo požymis. Toliau viskas vyksta tvarkingai – kas dieną padedama po kiaušinį, po ketvirtojo kiaušinio prasideda perėjimas. Mano praktikoje TPA nebuvo padėjusios mažiau negu 4 ir daugiau negu 5 kiaušinius.
 |
| Amadinos peri |
Perėjimas
Kiek man pavyko pastebėti perėjimo pradžioje naktimis visada peri tik patelė, o dienomis peri abu paukščiai pakaitomis. Dieną dažniausiai didesnę dalį laiko lizde praleidžia patinėlis. Nežinau, ar tai taisyklė, bet nuo penktos perėjimo dienos maniškės amadinos naktimis pradeda lizde tupėti abi.
Keičiamasi įvairiai. Kartais abu paukščiai atsiduria lizde, tada pasigirsta būdingas „svirpimas“, ir kaip mat antrasis paukštis palieka lizdą. Kitais kartais, kai kantrybės pritrūksta tupintis lizde paukštis, jis paprasčiausiai išskrenda iš lizdo. Tuomet antrasis paukštis sunerimsta, palaksto pirmyn atgal po narvą ir neria į lizdą. Perėjimo metu pabaidyti paukščiai elgiasi gana keistai. Žmonių kalba tariant jie „apsimeta“, kad lizdas jiems visiškai nerūpi. Jie užsiima savo reikalais ir, atrodo, visiškai nesirūpina vėstančiais kiaušiniais. Ir tik trikdytojui (dažniausiai šeimininkui) pasitraukus paukštis nedelsdamas vogčiomis neria į lizdą.
Amadinos uoliai peri 13-14 dienų ir šeimininkas jau gali džiaugtis nauja jauniklių karta.
